Istorija sena kaip pasaulis- neturtingas vaikinas įsimyli merginą iš aukštesniojo sluoksnio. Filmo pradžioje matom, kaip jis apgina kažkokį nelaimėlį prieplaukoje, paaiškėja, kad tai turtingų tėvų atžala. Dėkingi tėvai išskėstom rankom priima Martiną, čia jis ir sutinka mylimąją. Ne tik gražią, bet ir protingą, išsilavinusią, rafinuotą. Martinui palieka milžinišką įspūdį, buvęs jūrininkas trūks plyš užsinori tapti kaip jie, t.y. siekti išsilavinimo. Et, jeigu jie būtų tiesiog lakoniškai padėkoję, na, gal kokią kupiūrą įbrukę.. Tas apsimestinis draugiškumas, malonus elgesys buvo klasiško žiaurumo pavyzdys. Nes kas seka toliau, gilinantis, plečiant akiratį, išmokstant kažką nauja? Nusivylimas ir apmaudas. Emocija pažįstama, todėl į pabaigą darėsi vis skaudžiau. Nesu skaičiusiu Džeko Londono romano, nežinau, kiek filmas atkartoja faktus. Iš smarkaus idealisto, pagrindinis herojus virsta apatišku, pagiežingu vyru. Jis pasiekia savo svajonę, tampa garsus, tačiau praranda gyvenimo džiaugsmą. Itališkas temperamentas puikiai atskleidė plačią jausmų gamą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą