Needful Things (1993)

Neįtikėtinai žemas reitingas- 6,2- tokiam puikiam, kaskadinių triukų kupinam siaubukui pagal maestro S.Kingą. Muzika veža; kraupūs bažnytiniai choralai, Ave Maria, ir Grygo kompozicija groja nervais lyg pianinu. Bet filmo širdis ir patsai gerumas- Max von Sydow; pakviesti jį filmuotis buvo tolygu aukso puodo laimėjimui. Leilandas Gauntas, žavus ir hipnotizuojantis prekeivis iš pragaro- jūsų paslaugoms, mieli vartotojai. Parduotuvėje rasi viską, ko trokšta širdis. Striukė, kurią vilkėdamas patyrei jaunystės palaimą, statulėlė, kurią sudaužė despotas vyras, beisbolo kortelė, kurios ieškai amžinybę.. Viskas už simbolinę kainą- padaryk mažą paslaugėlę ponui Gauntui. Prasideda nekaltai- mėšlu išteptos paklodės, policijos lapeliais nukloti namai, išdaužtas langas ir t.t. Meistriškai naudodamasis miestelėnų neapykanta vieni kitiems, Leilandas sumezga kiaulysčių voratinklį, kuris iššaukia katastrofą. Kiekvienas pirmiausia įtaria savo priešą, ar nekenčiamą asmenį, ir prasideda sąskaitų suvedimas. Subtilu, kad užduotys parenkamos pagal žmogų- vaikui ar moteriai skiriamos lengvesnės, paprastos išdaigos, o degradavusiam girtuokliui pavyzdžiui- kiek žiauresnė kaina. Puolęs žmogus, matote, nebesirenka. Materializmo apimta visuomenė kasa sau duobę,- jei mėginsim įžvelgti gilesnę potekstę. P.S. baptisto ir katalikų kunigo muštynės pabaigoje- sarkazmo ir juodojo humoro viršūnė :D

It (2017)

Nesuspėjau užbaigti antrosios dalies skaityti, lėkiau kuo greičiau į kiną. Siaubekai turi tendenciją greitai dingti iš kino repertuaro, tada iš apmaudo nagus nuėsčiau. Pasirodė, kad bus dvi atskiros dalys- pirmoji- vien vaikystės periodas. Ką gi- rėžiu tiesiai- šiuolaikiniai Holivudo aktoriukai tragiški. Beverlė Maš ir Maikas- gerokai pažengę lytinės brandos kely, o turėtų būti 11-mečiai! Šalia storulio Beno ir nevykusios Bilo versijos jie atrodo kaip vyresnysis brolis ir sesuo, kas dabar aktorius atrinkinėja?.. Tarp vaikų visiškai nėra tarpusavio ryšio, kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi išberti savo tekstą, nesuprasdami, kad, jie turėtų būti branduolys, o ne paskiros detalės. Bet čia vienintelis trūkumas. Siaubo scenos- pvz vonios kambaryje ir bibliotekoje- privertė odą pašiurpti. Ir žinoma, klounas.. Jėga. Stingdantis kraują žvilgsnis, šlykščiai išsiviepusi burna, bendras nejaukumo jausmas, žiūrint į jį-  partija atlikta puikiai, aktorius atliko fantastišką darbą. Tikriausiai tai bus geriausias 2017-ųjų siaubekas. Nėra pigių triukų- kada garso efektai ar iššokančios baidyklės šokdina tave iš netikėtumo kėdėje, o pamačius ima juokas, ne baimė. Bendras įspūdis- pati pradžia, kai nelaimingas vaikas įtraukiamas į kanalizaciją, iškreipti  Beverlės ir tėvo santykiai- tarsi žiūrovas būtų  laikomas krauju atsiduodančioj patalpoj. Jauti kažką negera, jausmas nepaleidžia, įtampa neatslūgsta. Gale, kai Džordžas Dembras, velionis Bilo brolis verkia, kaip nori namo ir koks vienišas jaučiasi, net sugraudino. 

It (1990)

Šie metai ypač turtingi Stiveno Kingo filmų ekranizacijų remake'ais. Prieš sudribdama kino kėdėje prieš 2017-ųjų "TĄ", nutiariau dar sykelį peržiūti senąją versiją + perskaityti abu romanus. Na, palyginimui, ir visa kita. Kuo stipri 1990-ųjų versija? Vaikų portretais. Kiekvienas- išbaigtas, individualus, savotiškas ir stiprus tipas. "Mikčius" Bilas- dešimt balų, astmatikas Edis- dešimt, Ričis "Plerpa" Tozijeris- jaunas ir guvus Seth Green- 10+. Gal kiek silpniau pasirodė mergiotė, bet ir tai, geriau nei naujojoje dalyje.  Deryje vyksta siaubingi dalykai- žudomi vaikai, panašu, kad tai antgamtinių jėgų darbas, kuris pasirodo klouno Penivaiso pavidalu. "Tas" minta baime, jis pasirodo tau didžiausiu košmaru, kokį gali įsivaizduoti. Klouną vaidina Tim Curry, neblogas niekšų ir piktadarių įkūnytojas, tačiau naujajai savo versijai turi nusileisti. Septyni vaikai susivienija stoti prieš blogį, daugiau tai negali tęstis. Filmas trunka virš 3val, nes sujungtos abi dalys, dalis, kurioje jie grįžta į Derį jau suaugę..silpnoka, bet ką padarysi. Taip, yra prie ko kabintis, bet senienoms jaučiu silpnybę, o ir efektų galimybės nebuvo pasiekusios dabartinių aukštumų. Pramoginis, keliantis  šypsenėlę, bet laimei, nekelia isteriško juoko.

Madame (2017)

Nenuginčijama filmo žvaigždė ir pagrindinė priežastis, kodėl jis pavyko- Rossy de Palma. Kadaise kavinėje ją pastebėjo Pedro Almodovaras, ir taip įspūdingos išvaizdos ispanė pateko į didįjį ekraną. Moters veidas prikausto žvilgsnį,- sako, negražių moterų nebūna, o ši.. Išvaizda išskirtinė, riba tarp grožio ir siaubo iššsitrina, įtraukiami nauji kintamieji, vienu žodžiu- antros, tokios kaip Rossy, nėra. Turinys- aukštuomenės poniutė rengia pietus, ir netyčia gaunasi, kad prie stalo sėdės nelyginis žmonių skaičius. Prietarai, neturėjimas ką veikti, pižoniškumas- vadinkit kaip norit, bet ši niekinga detalė įsuka nesąmonių ratą. Nutariama pasodinti tarnaitę, kuri apsimes kilminga dama.. Sunku patikėti, kad šikvailystė vyksta dabar, Paryžiuje, 21-ame amžiuje, o ne Jane Austen romane."Viešnia" pritrenkia svečius, ir krinta į akį įtakingam meno dirbinių pardavėjui. Šeimininkė (tulžingoji Toni Colette) netveria apmaudu ir..pavydu? Nes kai turi viską, išskyrus pasitenkinimą gyvenimu, nesvarbu nei puiki figūra, nei pinigai ar visuomeninė padėtis. Nors ji visaip stengiasi išsskirti porą, Colette veikėja verta vien pasigailėjimo.  Pabaiga drįsta būti nelauktai realistiška, kas papiktino žiūrovus, bet mano kuklia nuomone, uždėjo auksinį tašką šiai chaoso persunktai komedijai.