Parthenope (2024)

Pradėsiu nuo to, kad visai nenorėjau eiti į kiną, bet du-prieš-vieną laimėjo. Gerai, kad kliuvo liukso salytė Vingyje, ištiesiau kojas, mat sėdėti teko ilgai, virš dviejų valandų. Ir pamažu mano skepticizmą Paolo Sorrentino ištirpdė, jis yra  pritrenkiančių vaizdų virtuozas, o grožiui aš neatspari. Aišku, tokio Neapolio, koks čia  paveiksluojamas, realybėje nemačiau. Prieš 7-8 metus su drauge liudijome tik klozetais nusėtą paplūdimį, kandonais nusėtus takelius, akiplėšą taksistą, nuplėšusį nesveiką kainą ir įtartinus tipelius, besišlaistančius aplink viešbutį vakarais. Žinoma, miestas didelis, kad atostogavom valkatyne, pačios kaltos, reikėjo daugiau research padaryti. Gražuolė Partenopė negailestingai daužo vyrų širdis- be yptingų pastangų, vien dėl savo egzistavimo fakto. Norėtųsi prikišti, kad galėtų labiau kūną prisidengti, bet.. temperatūra vasarą tirpdo smegenis, pabandykit pavaikščiot ten apsimuturiavę. Iš kitos pusės, kodėl visokios baisuoklės kiauliasnukės gali daryti viską- špakliuotis, segtis dirbtines garbanas, lįsti į ankštus drabužėlius- kad tik būtų bent kiek gražesnės, o iš tikrųjų daili moteris- slėptis? Objektyviai- nuostabus kūnas, galima pavydėti, apšnekėti, pykti, bet fakto nepakeisi- figūra ledinė, veidelis mielas, o plaukai, plaukai... Ironiška, Partenopė studijuoja antropologiją, nėra iš kelmo spirta krasavica, pasižymi aštriu protu, įžvalgumu. Suvokia, kad yra daiktas, todėl draugų ieško neįprastoje vietoje- susidraugauja su girtuokliu rašytoju, kurio kaip moteris nedomina (skaičiau pagyrų Gary Oldmanui- viskas pelnyta), paskui- universitete, šiurkštaus seno profesoriaus kompanijoje. Jam Partenopė nėra steikas, kurį norėtųsi  pasičepsint praryti, o protingas, ambicingas žmogus. Filme yra trys nuostabios scenos,- konfliktas su neūžauga,  žiūrovai, kur jų neturėtų būti ir judesys katedroje; afigienas dvasiškasis tėvelis. Režisierius moka šokiruoti visko mačiusį, persisotinusį žiūrovą. Dar kartą įsitikinau, kokia galinga yra charizma, juk senis koktus, bet įžūlus pasitikėjimas savimi išspinduliuoja kolosalius energijos kvantus. Filmas gnybtelėjo kažkur giliai sąmonėje, nesitikėjau.

Man on Fire (2004)

Kaip nenoriu aprašinėti įspūdžių po šito filmo, bet paleidus tekėti sąmonės srautą, gal išstenėsiu ką nors? Ta prasme, sušiktas Holivudas, kiekvienam sakiny, kiekvienoj scenoj, nuspėjamam ir vemt verčiančiam scenarijuje. Alkoholikas buvęs CIA agentas, kuriam norą gyventi grąžina septynmetė, jo saugoma pavojingoje Meksikos žemėje. Prašyčiau.. Dvi valandas žiūrėjau, kaip eksploatuojami du šaunūs aktoriai- D.Washingtonas, matau, anksti pamatė, kuriuose vaidmenyse gali nesiplėšyti, kaip išeis taip gerai, o Dakotai Fanning buvo karjeros pradžia, kas labiau liūdina. Vaikai verčiami vaidint absurdiškus suaugusiųjų atitikmenis, joks vaikas taip nekalba ir išminties perlų nežarsto! Turėjau žiūrėti, kaip jie bondina per plaukimo pamokas, o paskui, kada Piją galiausiai pagrobia ir nužudo, prasidėjo fantastinio veiksmo fiesta. Creasio metodai, ieškant skriaudikų, absoliutus mambo- džumbo, nors pripažinsiu, bomba šiknoje pralinksmino. Taško parazitus be gailesčio, scena, kur tardo čiuvą nugnybdamas po pirščiuką, dvelkia absurdo aromatu No 5, aukai net saulės akiniai nenukrenta XD Ooooo, vos nepamiršau, yra veikėjas, praktiškai nereikalingas istorijai, išėmus, nieko neprarastume, dar nebuvau mačius perteklinio castingo atvejo, kalbu apie Christopher Walken. Labai jį mėgstu, todėl matyti vapšė iššvaistytą, buvo skaudu (taigi trys aktoriai pateko į šūdinos istorijos voratinklį). Kada pagrindinis herojus atskleidžia pagrobimo plot-twistą, beyond stupid, nuleidau į šikaną galutinai ir žiūrėjau tam, kad pabaigti. Viena, kas verta pagyrimo, tai montažas, vienintelis profesionalus aspektas, už jį duodu 5/10.

The Limey (1999)

Žiūrėdama į Terence Stamp, prisiminiau, kur jau teko jį matyti. Neįtikėtina- tai vienas The Adventures of Priscilla, Queen of the Desert " transvestitų, šaukdavęs "Fuck ABBA"! Padėjo scena, kada negailestingai subaladotas, išsitraukia pistoletą, užkištą nugaroje  už kelnių krašto ir siūbuodamas klubais grįžta į sandėlį pamokyti niekšų. Pasigirsta klyksmai, šūviai, Terence vėl pasirodo ekrane ir užbaubia "Pranešk jam, kad aš ateinu!". Kaip sau norit, aliuzija tvirta, ir taškas :D Čia jo suvaidintas veikėjas yra kietas senis iš UK, atskridęs į Los Andželą išsiaiškinti mįslingų dukros Jennifer mirties aplinkybių. Jiedu nebuvo artimi, bet tėvas įsitikinęs, kad ji negalėjo nulėkti nuo kelio tiesiog taip paparastai , bus kas prikišęs nagus. Jam padeda velionės  draugas (Louis Guzman), man amžinai įstrigęs kaip Frenko Gallagerio draugužis , paskutiniuose Shameless sezonuose, ir vaidybos mokytoja. Istorija sena kaip pasaulis- dukra mėgino prasimušti kaip aktorė, susimetė su daug vyresniu diedu, gyveno pasakiškoje viloje Holivude. Bet kažkas nutiko ir ji žuvo tragiškoje avarijoje. Netrukus merginą pakeitė kita gražuolė milijonieriaus pašonėje, lyg Jennifer nebūtų egzistavusi. Tėvas nepėsčias, kriminalinis šleifas lydi nuo jaunystės, pamažu jis kapstosi tiesos link. Scenarijus neypatingas, bet montažas išskirtinis. Dar neteko matyti tiek mirgėjimo, užvėlinto garso, keistai besisukančių dabarties, praeities ir ateities kadrų. Scena jau baigėsi, o kas buvo kalbama, rodo kitoje scenoje, net nežinau, ar tiksliai čia apibūdinu efektą. Pabaiga- saldžiai kartus momentas prie vandens-negėda ir ašarą išspausti. 

It Could Happen to You (1994)

Nicolas Cage filmuojasi stulbinamai daug ir intensyviai, todėl neišvengiamai pavyksta rasti ką nors gero. Taip nutiko ir šįsyk, norėjau kažko lengvo, mielo; vis prisimenu "Daytrippers", ir man pavyko sužvejoti jaukų rom-com. Čarlis Langas- geraširdis policininkas, mylimas kaimynų vaikų (laikai, kada tai dar neatrodė suteršta iškrypėliškų paskatų) ir bendruomenės. Žmona amžinai bamba nepatenkinta jo maža alga ir kukliu būstu, bet šiaip gyvenimas teka įprasta vaga. Iki vieną dieną Čarlis išlošia loterijoje, kurių pusę yra pažadėjęs padavėjai Ivonai (jauna ir liekna Bridget Fonda, ak.. Nežinau, kodėl Amerikoje arbatpinigiai toks šventas reikalas, jų susitarimas atrodo komiškai, bet Čarlis yra žodžio žmogus. Ir ką- ne veltui sakoma, kad dideli pinigai keičia žmogų, žmona virsta shopinimosi puma, agresyviai pirkdama viską, kas blizga, kol godumas paima viršų ir ji ima gvieštis Ivonos dalies. Labai gyvybinga aktorė Rosie Perez suteikė daug linksmumo, ne sutuoktinė, o gyva rakštis ramiam, flegamtiškam farui. Miesto panoramų kadrai stipriai kilsteli šį lengvo turinio filmuką, simpatiški veikėjai verčia jaudintis dėl jų likimo ir fakto, kad geriems žmonėms lemta pralaimėti, net ašarą išspaudžiau. 

Heathers (1988)

Protmušis priminė 80-ųjų perliuką, kurį galimai praleidau, mat turinys atmintyje  miglotas, kažkas apie teenage angst? Pasijungiau, ir apėmė  dvejopi jausmai; faina juodoji komedija apie populiarumą mokykloje (net po mirties! Iš kitos pusės-  paauglių dievukai Winona Ryder, Christian Slater neišvengiamai paseno, o Shannon Doherty galiausiai pasiglemžė krūties vėžys. Taip išeina, kad žiūri filmą su jau mirusiom žmonių versijom, anksčiau niekada nepagalvodavau. Atmetus nostalgiją, gavau gerą dozę keistų drabužių, užkabinančios muzikos ir psichopatinių herojų- Slaterio herojus belekaip creepy, net ir komedijos žanrui, nors gale pasidarė jo gaila. Winona nuostabi, čia turbūt vienas geriausių jos personažų- pupuliarumo jungą velkanti Veronika, nekenčianti savo Heterų ir joms keliaklupsčiaujanti, pagiežą išliejanti stambiom raidėm dienoraštyje, iki pasirodo Džeisonas ir prasideda jųdviejų Boni ir Klaidas. Filme daug grotesko ir perlenkimų, bet vistiek matai  ir mūsų laikais aktualias problemas: paauglių valdžios siekimas, noras įtikti, manipuliavimas, patyčios mokykloje...

Training Day (2001)

Seniai žinojau, kad Denezel Washington yra geras aktorius, tačiau beveik nesu mačius, kur vaidina, nes mano favoritas visada buvo Samuel L. Jackson.  Pasijungiau trilerį apie narkotikų policijos darbo užkulisius, ir kaip buvo faina! Denezelio herojaus žarstomus bajerius vos spėji gaudyti, šmaikštus kaip velnias, vos ne ašaroji iš juoko. Viskas atlikta stilingai, charakteris ryškus, laisvai patikėtum, kad kažkur iš tiesų egzistuoja šis aštrialiežuvis, savanaudis, šaltas kaip plienas Alonzo- "Oskaras" pelnytas sąžiningai, išvertė iš koto meistriškumas. Paėmęs savo žinion dar visai žalią naujokėlį (mėmė Ethan Hawke, antipodas kietam policininkui), veteranas praveda dienos ilgumo pamoką, ką reiškia dirbti gatvėje su visokiais atmatomis. Metodai šokiruojantys, ir pamažu naujoko susižavėjimas ir užsidegimas ne tik blėsta, bet pamažu atsiveria akys. Mokytojas dirba ne tik nestandartiškai, jo darbeliai, taip sakant, purvini.. Nėra šitam filme psichologinio gylio, moralinių dilemų, tik daug plikų užsikačialinusių tatuiruotų banditų, getų, korupcijos ir šauniai užfiksuotų susišaudymo scenų.

Gladiator II (2024)

Sunku patikėti- po 24 metų pertraukos, sulaukėme "Gladiatoriaus" tęsinio. Ar jis buvo reikalingas? 2000-ųjų versija, PELNYTAI, gavo penkis "Oskarus". Specialiai paminėsiu kelis iš jų: kostiumų dizaino, specialiųjų efektų ir pagrindinio aktoriaus. Reikėjo dar spausti vašką? Pasakysiu tiek, kad sendami režisieriai imasi išties keistų projektų- pažiūrėkit į F.F.Coppola ir jo Megalopolį .. Mano kompanija salėje buvo šauni, su ja leidau sau pasišaipyti, nes oi sunku nusėdėti nekomentuojant. Filme tiek kartų perlenkta lazda, kad galvojau- ar jau R.Scott ėmėsi parodijos žanro? Suprantu, Roma, ištvirkėliai ir vaikų molestintojai, bet tiedu imperatoriukai atrodo kaip iš LGBT parado atvykę: komiškas makiažas, rūbeliai kažkokios užuolaidos, šarkos aukseliai, ir kas ten per myžalų plaukų spalva?? Atsirūgau prisiminimais prisiminimais iš Immortals , net dabar jaučiu svetimą gėdą. Veikėjai pristatomi, kad tučtuojau su jais atsisveikintume- įspūdingo stoto juodaodis, mylima žmona Arišat- o noras atkeršyti už jos mirtį ir veda Hano į priekį? Nelabai įtikėjau giliu jų ryšiu, nors ir stengėsi juodai baltam fone su Sielininku mane užverbuot. Nulis chemijos, nulis, nes nėra laiko. Bet didžiausias whatafuck yra beždžionės, stiliukas a la Resident Evil ir ryklių baseinas, rimtai, kas čia per haliucinacija???  Ok, iškosėjau sprangulius, dabar saldžioji dalis: Pedro Pascal ir Paul Mescal. Amžinai juos maišau tarpusavyje, vardai skamba panašiai, išvaizda irgi panaši. Daug kačialintis turėjo šitam filmui, ačiū vyrai, patyriau ne vieną ekstazės akimirką, jūsų sunkus triūsas nenuėjo veltui. Bet įdomiausia stebėti Denzel Washington; A klasės aktorius pažvelgė į savo vaidmenį be galo ironiškai, kartais net vaidenasi, kad krizena iš to, ką išdarinėja aikštelėje! Super, priminimas sau, kad pažiūrėčiau daugiau, kur filmavosi. Kovos scenos efektingos, kiek pinigų surijo šita užmačia! Dar pagalvojau, kaip jaučiasi Russel Crow. 2000-aisiais buvo karjeros viršūnėje, griebė "Oskarą", o dabar ką? Išstorėjo, ir tinka tik žemo lygio siaubekuose vaidint tešlių kunigą egzorcistą, koks nuosmukis. Ačiū D., už nerealiai linksmą sekmadienį :)