What's Your Number? (2011)

Taip taip, jūsų akys neapgauna, blog'e įsispraudžia ši lėkšta, nepretenzinga, geram skoniui prieštaraujanti, bet tragiškai smagi komedija apie meilę-seilę, kurios pabaigą žinai dirstelėjęs į cast'ą. Ir vis dėlto- kodėl, paklausit? Ogi dėl Annos Faris ir.. Chris Evans kūno! Kurio daug! Jėėėj! Seilės ima rinktis kai pagalvoji.. Kvailam moteriškam žurnale, a la Cosmopolitan, Elė  perskaito, kad apytikris vidurkis, su kiek vyrų permiega moterys iki vestuvių, yra 10,5. Kai pati paskaičiuoja savus,  persigandus pamato, kad jau beveik dvi dešimtys, vadinasi.. ji beviltiška kekšė, niekada nesusirasianti vyro! Nenorėdama didint sąrašo naujais egzemplioriais, mergiotė nutaria, kad reikia ieškoti to sau Skirtojo gausiam ex'ų būryje. Į pagalbą pasitelkia pasiutiškai patrauklų plevėsą Koliną, turintį patirties kapstantis po purvą. Žinau, prasmės mažai, bet nieko negaliu sau padaryt, Faris moka juokinti tobulai- tos debiliškos situacijos ir jos išraiškos- antrasis Jum Carrey, tik moters kūne! O Evansas, ech, su tokia išvaizda ir vaidint nereikia mokėt, bobos ir taip akis dildo į ekraną :) Šaunuoliai aktoriai, akivaizdžiai puikiai lido laiką filmavimo aikštelėje, pakeitus vieną iš jų, komedija būtų niekam tikusi. Thumbs up!

 

Moscow, Belgium (2008)

Apie nusikamavusią namų šeimininkę kuri, išsekinta gyvenimo monotonijos ir nesulaukianti vidutinio amžiaus krizės ištikto vyro sprendimo- čia išvis bajeris- jis gyvena su perpus jaunesne pana, bet.. nesiryžta skirtis- užmezga romaną su daug jausnesniu vyru.  Eismo įvykis, gana bjaurus, susipažįsta Metė ir Džonis, išsikolioja, ir išsiskiria, bet tik trumpam. Geraširdiškas vyruko elgesys- įnirtingos pastangos sutaisyt bagažinę atrodo įtartinai, bet greit viskas atrodo taip. Man labai patiko, kad nieko nedailinant pateikia  moterų mąstymo logiką- na ir kas, kad sėdėjo kaliūzėj, kad gėrė ir t.t.- man jis patinka, ai, kaip nors.. Savisaugos instinkto nerasta, logiško mąstymo irgi. Dėl Džonio tai aišku viena- jūs jį pamėgsit. Taip, anas nuodėmingas, turi rimtų problemų, bet simpatiją jam pajunti instinktyviai. O kaip man buvo gaila jo toj scenoj kur susitinka praeities šmėklos; traukiamas per dantį Džonis atrodo toks apgailėtinas, silpnas, čiut neapsižliumbiau, žmogaus pažeminimas niekad neatrodė toks gyvas. Laimei, laiku ir vietoj pasipainiojo šiukšliadėžė, užčiaupusi burną šlykščiam advokatui. Tas mostas man priminė indėno išdaužtą langą Skrydyje virš gegutės lizdo. Filmas labai mielas, neholivudinis, atspėt  galima jau vien iš eksploatuojamų nuogybių:)

P.S. Rū, kaip tik tau, jei dar nematei. Labai laukiu tavęs parskrendant!!!

10 Items or Less (2006)

Pasitikėjimas savimi keistas dalykas- vieniems liejasi per kraštus, nors pažiūrėjus pagalvoji- būta čia ko, o kitiems, iš tikrųjų, neblogiems žmogeliams, jo košmariškai trūksta. Scarlet dirba nykiam prekybos centre, yra atsakinga už vadinamąją express kasą. Pirkėjai ją užknisa, nes suskaičiuot iki 10 jiems akivaizdžiai per sunki užduotis, šita vieta toooookia pažįstama kad net liūdna pasidarė, su analfabetais ir aš turiu bėdų. Naujam vaidmeniui ruošiasi garsus aktorius, per ketverius pastaruosiu metus nesirodęs ekranuose. Jį sudomina Scarlet, ir prasideda  dienos ilgumo istorija apie tai, ką savo gyvenime mėgsti ir ko ne, ko esi vertas ir kas trukdo tau to pasiekti. Freemanas vaidina labai nuoširdžiai, susidaro įspūdis, kad vaidina save, tuo labiau kad "reklamuojamas" jo average kokybės filmas su Ashley Judd, dėl kurio kino grandui nesmagu, ir radęs pardėj vaizdajuostę jis užkasa ją kitų DVD krūvoje :D Labai optimistiškas geros nuotaikos užtaisas, pravaiko liūdnas mintis ir leidžia tikėt, kad ne visi žmonės šlykštūs subingalviai, net jei realybė rodo priešingai.

Photographing Fairies (1997)

Kadangi fiziškai neištvėriau nė 10 min. Dead End- nebegaliu žiūrėt filmų, kurie sužadina piktą juoką ir kritiką nuo pat pirmos minutės- stvėriau šį abejotiną reikalą- kas bus, tas. O buvo neblogai. Jaunas fotografas laimingai veda mylimą moterį, bet greitai jos netenka per nelaimingą atsitikimą. Vyras tampa apatiškas, jo niekas nedžiugina, gyvybės nevertina. Laikui bėgant, gyvenimas grįžta į vėžes, kol vieną dieną nepažįstamoji pasibeldžia į duris su nepaprasta nuotrauka- ji tvirtina, esą kadre užfiksuotos dukterys žaidžia su.. fėjomis. Iš pradžių skeptiškas, netrukus fotografas įsitikina, kad kažkas vis dėl to ten yra, anapus regimojo pasaulio- mįslingas ir pavojingas, bet neįtikėtiną palaimą suteikiantis. Čia jaučiu daugiau reikia išsiinterpretuot, nei realiai parodoma, nes po filmo kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Veikėjai grynai antraeiliai, žmonės visai nesvarbūs, tik kaip fonas, daugiausia bandoma atsakyti į klausimą- kas slypi ten, anapus, kas laukia po mirties, o gal tai jau pabaiga? Nes taip ir neišaiškėja, tos moters vyras pastorius-Ben Kingsley- geras ar blogas, gan atstumiantis, bet kaip minėjau, tai nėra svarbu, kaip ir geidulinga auklė?teta?, besitaikanti atrodė, į pastorių- ką reiškia tas- to love again ir erotiškas žvilgsnis- o paskui žiūrėk, įsikabinanti į skvernus Čarlzui, laikyk arklius, moteriške! Pačios fėjos- na, efektai gan paprastučiai, vienu metu, regis įžiūrėjau kad viena turi varpą, bet whatever, niekas nesam tobulas. Neįmantrus, sukurta įtempta nuotaika, taip ir neaišku man buvo, gal čia tik haliucinacijos apsirijus augaliukų, bet kažkaip patiko, patiko..

Bubba Ho-Tep (2002)

Labai gerai, kad filmo pavadinimas paaiškinamas pradžioje, antraip that means no sense. Filmas crazy, gali žiūrėt kaip komediją, arba kauip dramą, žiūrint koks žmogus esi ar kokia tada nuotaika, bet nupušimo fonas- garantuotas. Senelių namuose paskutines dienas skaičiuoja.. pats Elvis Preslis! Taip, 1977 Memfyje taip gėdingai mirties sulaukė ne jis, o antrininkas, su kuriuo nepavyko laiku atsikeisti vietomis. Idėja originali, o ir aktorius neprastas- Bruce Campbell. Bet nėra čia viskas apimta tokios rezignacijos, nors filmo pradžia gan slogi- po prieglaudą siautėja mumija, mintanti sielomis! Kurias pasiekia labai juokingu, netgi šlykščiu būdu :D Kaip jau susidarėt įspūdį, nuolat svyruojama ties absurdo riba, bet kad filmas totali nesąmonė, tvirtinti nedrįsčiau. Jau faktas, kad užkliudomas mano mėgiamas daininkas, pateikiama realių jo gyvenimo faktų, man buvo džiugus, be to, buvau taip nustebinta, kad tik dabar sukrapčiau porą žodžių apie jį užsiminti, nors mačiau senokai. Fuck you, Elvis was a King, be abejonės.

Lilian's Story (1996)

Kažkokiu stebuklingu būdu jis "mėtėsi" filmai.in. Seniai ieškojau, todėl radus nebesiblaškiau ir atsidėjau keistai, labai tragiškai istorijai. O žmogau, kaip nuobodu buvo pradžioje- bet intuicija šnibžtelėjo pakentėti, nu kentėjau, o paskui likau apstulbinta. Ne siužeto, bet Ruth Cracknell vaidybos. Man jau atrodė, kad vaidina išties nestabilios psichikos žmogus, gyvenime nemačiau taip gerai įsijaučiant į vaidmenį. Kur, po šimts, apdovanojimai?! Lilian, po keturiasdešimties metų, išeina iš psichiatrinės ligoninės. Per flashback'us matom, kas  prie to privedė, ir kaip ji deal'ina su dabartiniu pasauliu. Visi esam matę viešajame transporte kalbantį su savim žmogų, man dažniausiai būna juokinga, o čia- baisu... Kaip ji vis apsijuokia žmonėse, kokia vieniša, nesuprasta yra, o kai ištempia už ausies taksistas...Žiauriai liūdna.Tačiau skaudi praeitis nepalaužė Lilian dvasios- dėka romantiškojo Šekspyro. Ji eina gatvėmis deklamuodama, nesvarbu, yra besiklausančių, ar ne. Istorija nėra labai originali ar ką, bet tuo vienas žmogus nugali savo netikusį likimą.. Filmas lieka su tavim ilgam, Ruth personažo nepamirši niekaip.

Stake Land (2010)

Postapokaliptinė, nevalyvų vampyrų apsėsta Amerika. Paauglys ir paslaptingas "Ponas" keliauja šiaurės link, kur gyvenimas, kaip sklinda gandai, lengvesnis.Pakeliui jie mato apleistus namus, sužvėrėjusius žmones-religinius fanatikus, kurių reikia bijot net labiau nei tų pabaisų, o naktimis atrėminėja vampyrų išpuolius. Viskas taip beviltiška ir liūdna, stebiesi, ko tie žmonės dar krebžda, bet išlikimo instinktas gajus kaip niekada. "Ponas" kalba mažai, bet vaidyba palieka įspūdį, kaip ir užsikirtusi plokštelė- tas pats violančelės motyvas- bet tai dzin, instrumentinė geriau už daug ką. Pasakojama pirmu asmeniu, paauglio lūpomis, todėl kartkartėm viskas atrodo kažkaip perdėta, sudramatizuota kiek per smarkiai, šiek tiek nihilizmo ir pykčio būtų nepakenkę. Tai "kelio" filmas, daug žiaurybių, ir dar kartą pabrėžiama, ko laukti, ištikus apokalipsei- kiti žmonės tau perkąs gerklę greičiau nei badas ar nežinomas  priešas; todėl pora kaimynų nukepčiau tiesiog profilaktiškai, ha ha :)