2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Cold Fever (1995)

Geras čia- japonas Islandijoje?? :D Vaizdelis žada įdomų reginį, bet pasiruoškit, čia skirta tikriems indie gerbėjams. Hirata atvyksta kamuojamas senelio ir sąžinės graužaties- pra4jus septyneriems metų nuo tėvų žūties, atiduoti pagarbą gimdytojams. Islandija- atšiauri šalis, šaltis nors rėk, infrastruktūra apgailėtina. Kol pasiekia tikslą, Hirata patiria daugybę nuotykių, susiduria su iki tol nepažinta kultūra. Japonas ne sykį paklysta, vos nesušąla, susipažįsta su laidotuvių entuziaste, geria islandišką degtinę..Sunku rytiečiui, bet vienintelė vieta, kur Hirata "pratrūksta"- kai jis mandagiai nori išprašyti tranzuotojus:D Keli žodžiai apie porelę- puikioji Lily Taylor ir Fisher Stevens! Charizmatiški veikėjai išjudina iki tol sustingusį veiksmo ratą, jų kojinių pantomima, lol! Apie ką čia buvo filmas ,negaliu pasakyt, nevažiuoti į Islandiją? :D Nupušęs toks, bet nesigailiu peržiūrėjus.

Fantastic Planet (1973)

Kiekvienas psichopatas, o "lengvųjų" grupei priskiriu ir save, svajoja, kad mūsų užterštą niekam tikusią planetą Žemę pastebėtų ateiviai.. Priblokštų tarpgalaktiniu intelektu, pavaikytų kaip reikiant, įkurtų savo koloniją. Fantastinių filmų pasiūlą didelė, ta nuobodybė paįkyrėjusi daugeliui, pats protingiausias, ak- vienatvė gerklę spaudžia. Čia kiek kitos krypties filmas, verčiantis prisiminti ne tokius senus įvykius.  Europoje- gūdus sovietmetis, maisto eilėse drakės dėl šlapiankės, tik per šilelį gali slapčiom aikčioti nuo "Rolling Stones", nes neduokdie kaimynas įskųs, užsienis- tolima svajonė. Prancūzija/Čekoslovakija drįsta tėkšti alegoriją.. Mintys zujo prasidėjus filmui. Įsitraukti nelengva, bet keistumas pamažu užvaldo dėmesį. Žmonės, arba Omai, niekingai gyvaliojanti padermė, kaip pelytė lindinti urvelyje. Planetoje viešpatauja Tregai- milžiniškos mėlynos būtybės, nemirksinčiom raudonom akim. Visa kuo jie lenkia Omus- išsivystymu, jėga, protu.. Omai egzistuoja tik Tregų malonės dėka- neatleistinas aplaidumas. Kai kurie Tregai namuose kaip šuniuką laiko Omą- distancine apykakle kontroliuojamas jis yra didelė pramoga Tregų vaikams. Vieną dieną toks "naminukas" pabėga.. Jis daug žino apie Tregus, ir tas žinias panaudos, kad jo padermė kaip nors taptų laisva, kažkas girdėta? Galėtų rodyti mokykloje per istorijos pamokas, jei ne tie kyšantys Tregų papai..Gal supratau per daug lingytiškai (teneįsižeidžia gerb. lietuvių k. mokytoja Lingytė), bet kiekvienas juk galit matyt savaip :)

2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Caught (1996)

Džo ir Betė vedę jau daugiau nei dvidešimt metų. Kartu darbuojasi žuvies parduotuvėlėj, sūnus seniai pakėlė sparnus ieškoti laimės Holivude, viiskas, kas beliko- tai laukti senatvės. Visgi Betės netenkina tokia nyki perspektyva- ji labai patraukli moteris, ir smirsti tarp žuvų mirtinai atsibodo. Todėl būtent žmona įtikina vyrą priimti padirbėti jauną prašalaitį be gyvenamosios vietos. Rizika, rupūžke tu mano,, bet primetu, koks nuobodulys ir desperacija kamavo moteriškę. Atsiribosiu nuo moralizavimo. Man labai patiko filmo atmosfera- devinto dešimtmečio Niujorkas, prieplauka, ore tvyranti pabaigos pradžia. Istorijos "kabliukas" Nikas- atskalūnas be praeities. Netikėtai įsiveržęs į poros gyvenimą, iškart įgauna net du vaidmenis. Abiems sutuoktiniams jis atstoja tai, ko širdžiai trūksta- sūnų, kokį Džo visada norėjo turėti, ir meilužį, galimybę pakeisti gyvenimą.  Kai pamačiau tikrąją Betės ir Džoc atžalą, nei juokis, nei verk, tokio nevykėlio dar reikia paieškoti. Taigi ar ne visi gavo, ko norėjo, ar yra nuskriaustųjų? Paties Niko neįmanoma suprasti; kokios paskatos lemia jo pasirinkimus, jis laisvamanis keliautojas ar patyręs aferistas? Džo, pardavęs verslą, gautų milijoną...Visgi nematau jaunuolio kaip neigiamo herojaus. Savyje jis nešiojasi lyg ką pragaištinga, lemtį, kurios nepakeisi."Kodėl neišėjau?- savęs klausia Nikas.  Nes visada buvo rytoj"...Sleeper'į nėra lengva žiūrėti, bet veikėjų charakteriai ir jų vystymasis laikui bėgant nė kiek neprailgo, o pabaiga, siaubas..

Baxter (1989)

Laikyt šunį- ką tai reiškia? Keltis su gaidosais jį vedžiot, kantriai dresuot, sizifiškai rinkt plaukus ir iškrypėliškai džiaugtis šeimininko statusu, faktu, jog yra padaras, besąlygiškai atsidavęs ir priklausomas nuo tavo malonės.. Pakalbėjau kaip tėvai, bergždžiai besistengiantys atkalbėti įkyrų vaiką, kaulijantį augintinio, bet geriau pradėti nuo atsakomybių. O ką galvoja pats šuo, viena agresyviausių rūšių- pitbulis? Pirmiausia, pensininkai- tikra kankynė net keturkojams :D Šia linksma gaida greitai įsitraukiau į filmą. Keturkojo Baksterio, naminio gyvūnėlio istorija prasideda kaip neapgalvota dovana gimtadienio proga. Gyvūnas negali būti dovana!!! Naujuose namuose šunėkas dvesia iš nuobodulio, vujeristiškai stebi (!) kaimynų porelę ir kuria šiurpius planus. Baksteris nori dūkti lauke, reikia išsikrauti, bet senolė laiko tarp keturių sienų. Šuo drasko rūbus ir niokoja namus iš pasiutimo. Mus nuolat lydi sarkastiški šuns komentarai. Vėliau seka dar du šeimininkai- laimingiausios dienos praleistos su jauna šeima. Per kiekvienus naujus matome vis kitokį Baksterį- padaužą, mylimą keturkojį ir paklusnų šunelį. Neaplenkiama ir pavydo tema, čia teko pasišiurpinti, kaip porelė palieka kūdikį pievelėje su pitbuliu ir skuba pasidžiginti, lol.. Taipogi, žmonės , per santykį su šunimi, atskleidžia savo asmenybę, kas ten sakoma apie vaikystėje gyvūnus skriaudžiančius vaikigalius? Taip, paskutinis šeimininkas su diagnoze.. "Koks paprastas būtų mano gyvenimas, jei man nereikėtų žmonių, paukščių ir kačių, va jiems tai išties niekas nerūpi"...

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Toto le heros (1991)

Senelių namuose gyvena vyras, persunktas keršto troškimo. Nužudyti Alfredą, tada gyvenimas gali baigtis. Retrospektyvoje matome -pavydas nuo vaikystės- mažasis Tomas nori "atsikeisti" gyvenimais su kaimynų berniuku: kadaise, per gaisrą ligoninėje, kūdikiai buvo sumaišyti. Alfredo šeima turtinga, jis gauna brangių žaislų, yra lyderis. Tomas- jautrus ir bailus vaikas, bet jo šeima nuostabi: linksmas tėtis lakūnas, padūkėlė sesuo su trimitu, netylančios dainos ir tėčio kojos spintoje, kai mažiausia tikiesi jį sutikti. Vieną dieną laimė pradeda krautis daiktus.. Tragikomiškas momentas- vaikai grasina mergelės Marijos statulai bažnyčioje. Laiminga ir darni šeima pavirsta į dulkes. Po daugelio metų matome Tomą, pasimetusį, vienišą, negalintį atsigauti nuo patirtų smūgių. Jis nuolat įsivaizduoja save kaip šaunų slaptąjį agentą Toto, kuris kovoja su Alfredu ir jo gauja. Kaip suprantat, pagrindo tam nėra- dėl nenusisekusio gyvenimo negali visko suversti kitam. Tokią išvadą prieina ir Tomas, regis, pabaigoje jis susitaiko su likimu.  Filmas labai liūdnas, nuostabiai nufilmuotas. Kartu susikibusios mistika, fantazija ir tikrovė padaro reginį nepamirštamą. Trūksta žodžių, jei rimtai, negaliu adekvačiai vertinti, visi žodžiai per blankūs.