2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Fat City (1972)


Pieš keletą savaičių matytas filmas, kiek primenantis Barfly. Nors ten jautėsi kažkokia perspektyva, Čarlzas Bukovskis galiausiai išgarsėjo, pagaliau galėjo gerti brangų viskį ir dulkintis su gražiomis moterimis, o ne chronėm ir prostitutėm. Čia susiduria du boksininkai- baigęs karjerą, beviltiškai prasigėręs Bilis ir jaunasis Ernis, kuriam dar viskas prieš akis. Vyresnįjį vaidina mano numylėtinis Stacy Keach, nesikartosiu, koks jis nuostabus ir nepakartojamas. Vyras dirba atsitiktinius darbus laukuose pas ūkininkus, ištisai geria, susideda su alkoholike Oma.Susan Tyrell tokia išsitaškiusi, kad net gavo Oskaro nominaciją už nesivaldymą ir rėkaliojimą, įtikinantis degradės vaidmuo, net šiurpas krečia. Ernį nuo "šlovės" išgelbsti nėščia draugė, nors sėdintys apšnerkštoj kavinėj, pabaigoje man jie abu atrodo pralaimėtojai. Pasidarė smalsu, ar prieš pradėdami boksuotis vyrai jau būna trenkti, ar smegenis pažeidžia vėliau? Pamąstykit ir jūs..

Matchstick Men (2003)

Vienas tų filmų, kuriuos verta žiūrėti dėl pabaigos, nes ji pritrenkė :D Beje, Nicolas Cage vaidyba irgi įsimintina, obsesinis kompulsinis sindromas taip gerai buvo suvaidintas tik Sigourney Weaver. Tie skaičiavimai, įnirtingas kilimo šveitimas , akies tikas ir mykimas, lūžau iš juoko. Du smulkūs sukčiai, Frenkas ir Rojus( nors kai turi tokią chatą su baseinu, gal jau esi didelis sukčius?) apgaudinėja žmones pardavinėdami vandens filtrus, žadėdami prizus ir pan. Rojus priedo  turi jau minėtų psichinių problemų, kurios pamažu ima trukdyt bizniui. Patartas draugo, kreipiasi į psichiatrą, ko pasekoje, susitinka po skyrybų niekada nematyta paaugle dukra. Užsimezga šeimos ryšiai, bla bla bla, bet jis padaro klaidą, įtraukdamas į nešvarius darbelius. Mergiotė "lengvai nepakenčiama",taigi  per daug nesikamavau. Šiaip labai keistas žanras, filmas netelpa į jokius rėmus. Lyg ir kriminalinė komedija, bet tas grojimas ant jausmų, ką žinau, pasimečiau gale. Pabaiga išjudina "pastovėjusį vandenį", bet visgi išsirutulioja labai teigiamai pagrindiniam veikėjui :)

2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Till Human Voices Wake Us (2002)

Paauglystėje patyręs traumą, Semas užauga vienišiumi, neprisileidžia žmonių. vengia jausmų pasaulio. Po tėvo mirties grįžta į Australiją, ir netikėtai išgelbsti nusiskandinti bandžiusią moterį. Keista moteris, be atminties, klausinėja nepatogių klausimų apie dalykus, kuriuos herojus stengėsi pamiršti. Dabartis kaitaliojasi su praeities epizodais, sužinom, kas ten nutiko Semui, kodėl susiklostė šalti santykiai su tėvu, kodėl jis toks užpūliavęs intravertas. Vaiduoklis stengiasi padėti Semui susitaikyti su netektim. Tik ką pažiūrėjus atrodė pusė velnio , o ryte atsikėlus- jau visai nieko filmas, poetiškas, melancholiškas. Helena Bonham Carter čia kliuvo nedėkingas vaidmuo, labai erzino  jos padrikas elgesys, todėl  nuo vaidybos komentarų susilaikysiu. O štai Pearce'as-  labai vietoje pastatytas. Įtraukti žandai, akmeninis veidas, asketiška laikysena- lengva patikėti, kad nedaug džiugių akimirkų ištiko per gyvenimą. 

Identity (2003)

Kaip puiku, kad dabar ilgą laiką nereikės sukti galvos, ką pažiūrėt, šiais negailestingais Piratavimui- ne, laikais. Kokiu būdu aš niekada neįsijungiau Identity, negaliu paaiškinti, gal kad nesu John Cusack gerbėja, nors ir dalinamės tuo pačiu gimtadieniu. Visgi esu jo sesers fanė. Kadangi tai dar vienas egzempliorius iš mind-fuck pack'o, pusę filmo stengėmės atspėti, kame čia replės, ir maždaug per vidurį man pavyko. Jeigu į akiratį jis būtų pakliuvęs prieš 4-5 metus, efektas būtų geresnis, dabar tas bagažas smegenis apkrovęs, sunkoka nustebinti. Aplinkybės taip susiklosto, kad vieną lietingą naktį atkampiame  motelyje, dėl prastų oro sąlygų užstringa grupelė nepažįstamųjų. Nuo prostitutės iki klastingai apsiženijusios porelės. Intrigos įneša tai, kad vieni iš svečių- policininkas ir pavojingas nusikaltėlis. tad kai prasideda žmogžudystės, kalto ilgai ieškoti nereikia. Ray Liotts seksjiukas šitam filme, iškart prieš akis iškyla Goodfellas, gaila, kad išskirtinės išvaizdos aktoriai nepasiekia karjeros aukštumų. Visokie diCapriai ir Damonai mane vemt verčia. Pirmoji filmo dalis patiko labiau, tas suspensas, panika, šūviai, lavonai, be perstojo pliaupiantis lietus..Paskui prasideda lyg kokie trukdžiai, kaip tos mirgančios juostos ant seno teliko, įdomiausioj filmo vietoj. Imi galvot, kas čia per nesąmonės?..Supraskit, pradeda aiškėti fabula, ne apie techninius nesklandumus aš. Pabaiga faina, tik prajuokino ir kiek bendrą vaizdą nusmukdė tas snarglinas vaikas.

2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

The Jacket (2005)

Kalėdų naktį pasilinksminom, pasidarę  filmų maratoną. Mind-fuck filmų pack'as yra geriausia dovana sau;  atsijojus matytus arba beviltiškus, gavosi nemažas skaičius šedevrų, kurie nekantriai laukia  mano smegenų kerteles užimti. Pradėjom nuo Adrian Brody, nes sesei jis labai gražus. Po galvos traumos Afganistane, Džeko Starko gyvenimas jau niekad nebus normalus. Netikėtai jis atsiduria teisiamųjų suole, yra kaltinamas  policininko nužudymu. Žinoma, nieko panašaus Džekas nepadarė. Tačiau liudininkų nėra, o niūri priešistorė pasitarnauja kaip bilietas į psichūškę. Čia taikomas savotiškas gydymo metodas:  uždedami  tramdomieji marškiniai, , prifarširuojama vaistų,  ir įgrūdama į stalčių. Taip Džekas randa būdą  keliauti laiku ir pakeisti praeitį. Filmas apie tai, kaip vyras  padeda kadaise sutiktai mažai mergaitei, kurios mama mėgsta svaigintis, ir tokiu būdu sušika merginai gyvenimą. Graži idėja, daug galvos sukimo, džiaugiuosi, kad tai buvo pirmas, ne paskutinis mūsų pasirinkimas. Keira Knightley "uostanti šūdą" kaip visada (tas nenatūraliai surauktas šnipas), o va Daniel Craig toks fainutis, dar nespėjęs išBondėti "I'm in here, because they say I have a nervous condition. Well, well here's my question: Who wouldn't be nervous if they really, really looked at their lives? I mean, whose life is that good?"

Adaptation (2002)

Gerų filmų su Nicolas Cage mažai, metams bėgant jo karjera ritosi žemyn, pasiekimus suskaičiuoju ant vienos rankos pirštų. Bet ateityje pasitelksiu ir antrą ranką, mat juosta pagal gėrį eitų iškart po Leaving Las Vegas. Scenaristas Čarlzas išgyvena kūrybinį užkietėjimą. Kaip besistengtų, nepavyksta išstumti nieko padoraus garsios žurnalistės knygai apie orchidėjas. O broliui dvyniui sekasi kuo puikiausiai, nors jis tik pradedantysis! Čarlzas nemiega naktimis, masturbuojasi įsivaizduodamas rašytoją, vaikšto po visokias oranžerijas, stebi tas keistas gėlės- ir nė šnipšt. Buvo įdomu, kaip tas pat aktorius suvaidins du skirtingus charakterius, ar susitvarkys- išėjo labai juokingai ir užtikrintai. Donaldas- tikra priešingybė, atviras, flirtuotojas,  pokvailis, lengvai prisileidžia žmones, imlus naujovėms. Kas tai per knyga? Istorija apie orchidėjų entuziastą Džoną Laroche'ą, kuris pradžioje sudomino žurnalistę kaip potenciali medžiaga straipsniui apie juokingą ekscentriką. Bet juokėsi juokėsi ir prisijuokė žurnaliūgą- viena dieną pamatė, kad štai  pati neturi jokios aistros gyvenime. Dėl nieko jos širdis neplaka smarkiau ir adrenalinas nemuša į galvą. Dar keletas žodžių apie Laroche- jeigu manėt, kad vidutinio amžiaus, hipis be priekinių dantų negali būt žavingas- labai klystat. Chris Cooper gavo Oskarą už šį neformalą, jis vienas įdomiausių personažų filme, toks charizmatiškas ir laisvas dvasia..

2016 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Winter of Our Dreams (1981)

Žmogaus psichologinės evoliucijos istorija. Nedaug veiksmo, laidotuvės filmo pradžioje- vienintelis ekspresyvūs įvykis. Nelaimės išvakarėse matome merginą uoste, ji kažkam skambina. Telefonas skamba ir skamba, niekas nekelia. Vos prieš atsiliepiant, ji padeda ragelį, merginos likimas nuspręstas.. Labai stipri vieta emociškai, junti  neviltį, liūdesį, pyktį. Ar vyras, atsiliepęs laiku, būtų kažką pakeitęs? Žinia apie pažįstamos mirtį pasiekia minėtą vyriškį, taip jis susipažįsta su geriausia velionės drauge, prostitute Luisa. Stengdamasis išpešti daugiau detalių, Robas užmezga keistus santykius, kurie apraizgo lyg voratinklis. Ne jį, tai keistas babnikas  plevėsa, net su žmona gyvena keistoje "atviroje santuokoje", o Luisą, lyg jai netrūktų savų rūpesčių. Pamažu, skaitydama draugės dienoraštį, moteris supranta, jog kartoja tas pat klaidas. Prisiriša prie žmogaus, kuriam nerūpi, tokiu būdu tikėdamasi, kad jos problemas išspręs kažkas kitas. Leisdamas būti savo namuose, Robas ją atstumia. Nesibaimindamas, kad nepažįstamoji ką nors nugvelbs ar prisikvies valkatų narkomanų, jis parodo, koks niekas yra Luisa. Šitą tik dabar išmąsčiau..Lėta savianalizė, su prošvaistės tikimybe, kaip vienas draugas sakė- "išjaustas filmas" :D

2016 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Testament (1983)

Žvelgiant į juos darosi koktu- ambicingas tėtis, perekšlė mamytė ir trys jų atžalos apakina idiliškos šeimynėlės spindesiu, amerikietiškos svajonės alfa ir omega. Prisipažinsiu, žinodama, apie ką filmas, nekantravau sulaukti nelaimės, kad biški praskiestų šitą saldžią pliurzą. Ištinka branduolinė katastrofa, gyvenvietė atkertama nuo išorinio pasaulio, tėtis, išvykęs ryte į darbą,nebegrįžta. Kyla masinė panika, svarstomas maisto klausimas, taip pat- ar likti, kur yra, ar mėginti keliauti kitur.. O tada prasideda.. Dėl radiacijos pamažu miršta silpniausieji- seniai ir vaikai, tikrai slegiantis vaizdas, tie nesuskaičiuojami kūnai, vyniojami į paklodes, pakasami čia pat, kieme.  Laidotuvės iš pradžių ceremoningos, vėliau tegirdėti beriama žemė.. Motina laikosi tvirtai, kad neišprotėtų, rašo dienoraštį, kuris ilgainiui pameta datas, galų gale, koks skirtumas.. Pirmą kartą matau taip tikroviškai vaizduojant visišką neviltį, kalbu apie žmogaus dvasią. Bet noras gyventi- scena, kur trise mėgina nusinuodyti dujomis- tai instinktas. Paklūsti nesusimąstydamas.

2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Homecoming (1996)

Grįžau iš kino protmušio, visa persiutus, nėra faina paimti priešpaskutinę vietą! Man! Kažkokius niekalus visi žiūri, milijonus atnešusius X-menus, Avengerius, bla bla bla, kur dar pinigų papo nepaleidžiantys Stawars'ai, šlykštūs Pixar animaciniai išsigimėliai, vien spalvos gali sukelt epilepsijos priepuolį... Maitinamės tuo, ką paduoda kino teatrai, su nemaža popkornų doze ir galonu Colos. Mano nuomone, tikrai gerą filmą reikia rasti pačiam, ieškoti žinynuose, studijuot nepriklausomo kino pasiūlą, knistis tarp video skuduryne ir pan- štai ką man reiškia būti kinomanu. Orientuojuosi į 20-30metų senumo produkciją, nes gerų filmų beveik nebekuria, Holivudas beviltiškai išsigimė, talentingi aktoriai miršta arba greit mirs nuo senatvės, juos pakeičia manekenių išvaizdos lėlės ar tokie kaip Robert Patison, brrr... Kas bus mūsų laikų Pacino arba de Niro, Marlonas Brando? Klausimą palieku atvirą, nes rezultatai nedžiugina. Išliejau kartėlį, dabar apie tai, ką mačiau. Uždarius kickassus, btjunkie, man tenka ieškoti filmų youtube, ten nemenkas pasirinkimas, gaila, daugumas- beverčiai šūdniekiai. Paspragsėjus valandą užkliuvau už Homecoming, patraukė muzikos takelis ir Annie. Annie Bancroft- žvaigždė, kuri net vidutinišką juostą nušviečia ryškia savo gebėjimų ugnim. Keturi nepilnamečiai, palikti motinos prie prekybos centro, turi imtis nevaikiškų sprendimų. Vyriausiai- kokie 13metų, mažiausiam- šešeri. Bijodami, kad socialinės tarnybos, sužinoję situaciją, juos išskirstys, vaikai išsiruošia į ilgą kelionę pėsčiomis pas nežinomą giminaitę. Dice ne pagal metus suaugusi ir atsakinga, palaiko ūpą ir viltį.  Krizių šeimoje jau yra pasitaikę, tad isterijų ar ašarų neišvysite, faktas priimamas stoiškai, su keletu paniurzgėjimų dėl savaime suprantamų dalykų- nežinios, alkio ir nuovargio. Galiausiai iš keistos giminaitės irgi tenka nešdintis, ir taip ketvertukas atsiduria pas tikrą savo močiutę. Šioji nesužavėta idėja priglobti anūkus. Atsiskyrėlė, pikta ant gyvenimo, ne taip įsivaizdavo ateitį. Bet vaikų neįbauginsi- priešingai, jie sugalvoja kaip būti naudingiems, nuo tų pastangų net širdį veria.