Uuuuu, veža skandinaviškas waibas, kartais atrodo, kad švedai, norvegai, danai laiko širdį šaldytuve, stiklainyje, šalia žuvies. Lietuviai unikaliai šlykštūs patys iš savęs, žvengia kaimyno stogui degant, o minėtieji apskritai neturi emocijų, nieko asmeniško. Pamatai naujus susvetimėjimo lygius, rafinuotą žiaurumą. Ūkininkui Jensui riesta- sušlapo javai, šeimai gresia badas ir neišbrendamas skurdas. Tačiau apsukrus senis mikliai, lyg sąvadautojas, "prakiša" simpatišką dukterį turtingam kaimynui. Gyvenimo kokybė kilsteli kaip pyragas ant mielių, anksčiau buvęs bėdžius dabar strojina darbininkus. Visgi šis sprendimas pareikalaus aukos; pelkės vaizdelis tebestovi akyse... Prisiminiau kaimo senelius, kurie kildavo su gaidžiais karvių melžt ketvirtą ryto, ir sukdavosi darbų rate iki vakaro; ir taip- visą gyvenimą. O aš tyliai keikdavau ekologiškąjį žadintuvą, saldžiai pūsdama į ūsą. Neilgai patempčiau taip, suprantu kaimiečius, desperatiškai mėginančius pabėgt nuo šieno krovimo, mėšlo mėžimo, ir kitų šlykščių darbelių. Todėl ir Jenso teist negali, kad norėjo pasilengvinti buitį senatvėje, linkėjo geresnės kloties vienturtei. Netgi savotiškai žaviuosi "dosniu" herojumi- ant praradimų šykštuoliu nepavadinsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą