Straight Time (1978)

Taip ilgai gulėjo aplanke, kad pamiršau, kuo jis patraukė mano dėmesį. Iki momento, kai scenoje pamačiau Edward Bunker. Kas jis toks, nesivarginsiu aiškinti, skaitantiems mano blog'ą neturėtų kilt problemų, o neskaitantiems... Pasigooglinkit, nelabieji! Praėjus parai, požiūris susigulėjo, kas vakar atrodė nemokšiška ir juokinga, šiandien regisi kitom spalvom. Max Dembo, po šešerių metų, praleistų kalėjime, bando asimiliuotis kaip padorus visuomenės pilietis. Tik parole officer kiša pagalius į ratus, pernelyg uoliai seka, kad Maxas laikytųsi protokolo, kitaip tariant, būtų steriliai pavyzdingas.  Deja..  Sekant įvykius ekrane, nesmerkiu desperatiško, pikto, nelaimingo Dustino Hoffmano herojaus. Jis, Harry Dean Stanton ir Gary Bussey padirbėjo fantastiškai. Kalėjime įgytos pažintys- fatališkos, tai žmonės, į kuriuos kreipiesi, kai teisingieji spjauna tau į veidą. Lūzeriškos vagystės tvoskia beviltiškumo odekolonu, per juvelyrinės apiplėšimą norisi verkti iš nevilties- vyrai, kodėėėėėėl? Nujaučiau, kad geruoju nesibaigs, ale vistiek krestelėjo nervus :(..

Se7en (1995)

Metams bėgant, keičiasi požiūris į tą patį filmą; kas kadaise užėmė kvapą ir vertė aikčioti, šiandien nė trupučio nesudrebina CNS. Dėl šios priežasties niekada nežiūriu gero filmo antrą kartą- taip mano atmintyje jis amžinai lieka tom keliom nuostabiom valandom, praleistom kitame pasaulyje. Kodėl darau išimtį? Nes pirmoji "Se7en" peržiūra vyko, kai man buvo ne daugiau kaip... 10 metų! O kino klasika yra verta likti atminty ryškesnė, gyvesnė.  Nuostabu, kaip tėvai nedėdavo jokio cenzo televizoriaus veizėjimui, nebent pasirodydavo kokie erotiniai motyvai. Slydo  jau minėtasis Davido Fincherio nuodėmių septynetas, vakarų, praleistų prie siaubekų, nesuskaičiuočiau... Pasirodo, atminty išsaugojau nemažą dalį siužeto, kur jau pamirši tinginystę arba pabaigą "what's in the box, what's in the box?! Kas dar pasikeitė, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų? Logiška- Bradas paseno, nebevirpina širdelės, Kevin Spacey susišiko karjerą pedofiliniais skandalais, o Freemanui kažkokia moteris irgi pateikė nusiskundimą dėl priekabiavimo. Sunki aistrų našta...

Payday (1973)

Maloniai kaip žuvytė prisiplaukiojus Riešėje, buvau pailsusi, todėl neišjungiau iš pažiūros nuobodaus, lėto , be jokios intrigos septinto dešimtmečio relikto. Kaip puiku, kad to nepadariau! Žymus kantri dainininkas vieną po kito  atstumia net labiausiai jam atsidavusius žmones. Maury Dann'as toli gražu nėra mėgtina asmenybė- mergišius, alkoholikas, savanaudis manipuliuotojas. Vis dėlto jam pavyksta suburti asmenis, suinteresuotus jo gerove- grupses, sumanų vadybininką, silpno protelio, bet geraširdį vairuotoją. Šių žmonių rūpestis- kartu jų prakeiksmas; išsunkęs kaip kempinę, Maury išmes tave į istorijos sąvartyną. Neleidžiu sau subjektyvių vertinimų, žvelgiant vien į aktorystę- Rip Torn profesionaliai suvaidino šlovės sugadintą, pasimetusį žmogų. "Aš nesu visuomenės nuosavybė",- šaukia jam dirbančiai komandai ir sprunka iš kambario. Žmogus yra silpna būtybė; kiek žinome atvejų, kai padidintas visuomenės dėmesys ir atsivėrusios galimybės išvedė žvaigždes iš pusiausvyros..

Scanners (1981)

Sci-fi tema- kokia mokslinių eksperimentų auka gali tapti žmogaus kūnas. Egzistuoja dvi mutantų grupės- padedantys mokslininkams tyrinėti laboratorijose, arba laboratorijų žiurkės, ir blogieji- kaipgi be juodų avių- medžiojantys kitus, į save panašius. Kuo jie ypatingi? Priverčia žmogų išeiti iš proto, po to galva sprogsta kaip ant asfalto ištėkštas pernokęs arbūzas  :D Man patinka, kaip vos po kelių minučių pajunti režisieriaus braižą- nervus dirginanti muzika, veiksmas naktį, žmogaus kūno transformacijos- tai Cronenbergas. Pripažinsiu, siužetą man turėjo ilgai aiškinti, nes draugija blaškė dėmesį, pasirinkti sudėtingą juostą buvo klaida :D Pabaiga priminė talidomido atvejį, o finalas- štai kas iškils prieš akis, išgirdus "protų mūšis", cha cha.

Trees Lounge (1996)

Liūdnai juokingas apie baro muses; žmones, praleidžiančius alkoholio draugijoje daugiau laiko nei artimais, mylimais. Vieniems čia- prieglobstis, kitiems- paskutinė vieta, kur gali pasidėti. Diena iš dienos jie geria, skandindami bokale vienatvę, bedarbystę, nevilties jausmą. Nenorėdamas mums įvaryt depresijos, režisierius ir pagrindinio vaidmens atikėjas Steve Buscemi griebiasi humoro; labai subtiliai, nevulgariai- tik baigus filmą įsisąmoninau, kokios iš tikrųjų liūdnos herojų istorijos. Mylma moteris su tavo geriausiu draugu, byranti šeima, tragiškai miręs senukas, į destruktyvius santykius linkusi paauglė.. Pamatysite daug Holivudo žvaigždžių, be minėtojo Buscemi, pasirodo Samuel L. Jackson, Daniel Baldwin, Chloe Sevigny, Anthony LaPaglia, Seymour Cassel, Mimi Rogers ir kt. Gyvenimas kartais labai nuliūdina, išgerti- nieko tokio, bet reikia nustatyti ribas. Liūdesys taip pat turi turėti trukmę.                                                                                                                                                                                                                   

Don't Move (2004)

O dėl visko kalta ne vietoje sugedusi mašina.. Susiklosčius aplinkybėms, susikerta dviejų nieko bendro neturinčių žmonių- chirurgo Timočio ir nepasiturinčios Italios- likimai. Prasideda šokiruojančiai žeminantys, šlykštūs santykiai, netikėtai peraugantys.. į meilę. Penelope Cruz dar kartą įrodo esanti fantastiška aktorė- vieniša, daug kentėjusi, savigarbos stokojanti herojė drasko širdį. Mažiausia, ko šiai moteriai reikia, yra nelaiminga meilė. Kaip liepsna, suviliojusi šiluma, pagauna drugį ir nuveda pražūtin, taip klostosi ir tragiška meilės istorija. Keista, kaip meilė nesirenka, sukeldama skausmo ir kančių grandinę abiem pusėms, nors prabanga, patogus gyvenimas visada nusveria. Mistinis motyvas parodo situaciją iš Timočio pusės, neišeina jam klijuoti "visi vyrai kiaulės" etiketės, nors ranka kyla ne kartą.

Incident in a Ghostland (2018)

Filmas nenusipelnė  prastovos- matytas dar liepos 1-ąją(!) bet vasaros metu atsiranda daugybė progų ištrūkti iš namų, pasiautėti, gamtoje pačilinti. Įtempiu smegenis ir mėginu atgaivinti įspūdžius. Sukrečia nervų sistemą, štai ką pirmiausia atsimenu. Motina ir dvi paauglės dukterys atsikelia į senovinį tetos namą, pilną keistų šmutkių. Moteris užpuola du įsibrovėliai, brolyti, arši kova, kraujospūdis užkils. Praėjus daugeliui metų, vienai iš dukrų, po mįslingo skambučio, sukils prisiminimai. Yra dalykų, kurie niekada nesibaigia.. Wow, žiūrovas vedžiojamas už nosies, gąsdinamas, priverčiamas nuolat mąstyti, ir vistiek gauni, ko nesitikėjai. Mėgstu, kai visko mačiusią išpindėjusią akį siužetas dar sugeba priversti iššokti iš orbitos. Lyg tyčia sutapo, kad žiūrėjom tiesiai po Hereditary milžinišką potencialą turėjusio, bet skardžiai žiūrovam į veidą pirstelėjusio siaubeko. Prasivalai užterštą atmintį ir pusantros valandos nerviniesi. Jėga!