Midsommar (2019)

Kilstelėjau antakį, kai gerą pusvalandį matome nakties metą, žadėta buvo niekaip nenusileidžianti saulė! Esame supažindinami su šeimos drama, kuri įgyja svarbią reikšmę istorijos vystyme, ypač pabaigoje. Grupelė amerikiečių studentų vasarą  atvažiuoja į Švedijoje vykstantį vidurvasario festivalį, juos čia atsiveža švedas kurso draugas. Bendruomenė gyvena kaip pagoniai/amišai, kas amerikonams turėtų įvaryti siaubą nuo pat pradžių ir norėtis nešti iš ten kudašių. Bet jie gauna kaifo ir užgliūčina, o vėliau įvykiai įgauna pagreitį ir lyg pamirštama, kad reikia valinti iš čia neatsigręžiant. Tikėjausi daugiau šlykštybių ir siaubo, bet šiurpą kelianti atmosfera tarp tų baltai apsirėdžiusių sektantų  sąžiningai laiko prispaudus letenom tau pečius  ir nepaleidžia dvi valandas, bravo. Daug suprantamesnis už Hereditary kurio nesivarginau čia aprašinėti, nes man pasirodė katastrofiškas briedas. Kai pagrindinė herojė iš spintelės paima lorazepamo, jau pradžioje viskas pasidaro aišku- merginos laukia ypatingas vaidmuo siužete, nė kiek neklydau. Tik man sunku priskirti filmą siaubo žanrui, geriausiu atveju psichologinis trileris. Pabaigoje nesusiturėjau ir pradėjau kikenti, apie baimę nė kalbos nėra. Visgi tamsa yra vaizduotės dopingas, ir nors tituluojamas pirmuoju siaubeku vykstančiu dienos aky, išgąsdinti toli gražu liko ne visi. Tačiau filmyčio idėja  šviežia, originali, kol kas neturi analogų- labai sveikintina.

The Golden Glove (2019)

Įdomu, žiūrovai kimšo popkornus kino salėje? Klausiu dėl grafiškų vaizdų: kraujo balų, daužomų galvų, kūno dalių atskyrimo... Nes jei apetitas nestreikavo, galbūt su Fritzu Honka turi kažką bendro, tai nėra labai krūta. Daug kas apžvalgose gąsdino turiniu, bet. Mano šlykštumo skalės aukščiausia padala, matyt, šoktelėjusi į  padebesį. Septintajame dešimtmetyje Hamburge prasinešė maniakas/ alkoholikas- keista, niekada lig šiol nebuvau apie jį girdėjus, o kriminalų istorija domiuosi. Susirasdavo aukų vietiniam bare "Auksinė pirštinė", lig šiolei veikiančiam ir lankytojais niekada nesiskundusiam- po filmo jų tik dar padaugėjo, nes užplūdo turistai. Taikinys- alchašės prostitutės, kurių vis tiek niekas nepasiges. Fritzas nepasižymi patrauklumu, moterys, ėjusios  pas jį į butą, turėjo būt gerai maktelėjusios. Chronių portretai dvelkia autentika, sykį buvau klaikioj skylėj Kaune, mačiau panašių personų ne vieną. Neapsieita be komedijos elemento- žudynės kelia juoką, gal norėjo parodyt, kad tai buvo lovelaso Tedžio Bandžio antonimas, dar tos problemos su potencija. Honkos buvo gaila; kaip minėjo pats režisierius- storai grimu apteptas, vos 23 metų aktoriuko akyse šviečia naivumas, pažeidžiamumas, kurio vyresnis kolega niekaip nesugebėtų perduoti. Negali priskirti jo į Henry Lee Lucas, Edward Kemper, Jeremy Brudos gretas, tai ne šaltakraujis žudikas ir tabloidų išgraibstymo garantas. Tik apgailėtinas tipelis, kurio žmogžudystės dvelkia neviltimi, liūdesiu. 

Nightwatch (1995)

"Jokeris" užkėlė kartelę ateity žiūrimiems filmams, jėzau, jie turės būti tik labai geri, jokių pasakų, superherojų ir kitokių nevykėlių svaičiojimų. Kažin iš kur jų gausiu?? Šaltiniai vienas po kito išeina iš rikiuotės, greitai knisiuos skuduryne tarp DVD diskų po 50ct, naiviai, lyg aukso ieškotojai, tikėdamasi, kad tarp upės išplauto šūdo pasitaikys ir vienas kitas žybsintis grūdelis. Atsargose mėtėsi danų "Nightwatch". Skandinavų creepy- freaky trileris tampo nervus, kol šie pokšteli kaip iššautas šampanas. Teisės studentas Martinas naktimis įsidarbina sargu morge. Nejauki atmosfera įsismelkia į sąmonę, negana to, čia ima vežti serijinio žudiko sumaitotus moterų kūnus. Per visą filmą įtampa laiko apsiautus pečius kaip močiutės lapės apykaklė, pagrindinė priežastis- Kim Bodnia (žinomo kaip nevykėlis gangsta iš "Pusher") personažas. Jis nuolat meta tiesa/drąsa iššūkius savo draugeliui sargui, juk dabartinė darbovietė- nuostabi proga patrolinti :D Prisižaidžiama iki to, kad įtarimai dėl kraupių žmogžudysčių krenta Martinui. Žiauriai patiko, žiūrovą dūchina be gailesčio, manai, kad jau kažką užčiuopei, bet geriausiu atveju sugriebei savo užpakalinį žandą. 

Joker (2019)

Ką pamačiau, mane sukrėtė, supurtė lyg skudurinę lėlę, galva vos nenuplyšo. Taip, Joaquin Phoenix fantastiškas, kilo klausimas, ar ruošiantis filmui jam nepakriko protas. Viena sudėtingiausių rolių, kliuvusių aktoriui. Patologinis juokas vis aidi ausyse. Nežinau, kaip žmonės toliau žiūrės  komiksų medžiaga paremtus filmus, viskas... kvaila, beprasmiška, tuščia. Superherojų idėja žavi, suspardo šiknas blogiečiams, išgelbėja didžpapes gražuoles, pasaulio taika išsaugota, bet... Čia pamatome, kaip vadinamąjį blogį patys ir sukuriame. Idėja prislegia ir nepaleidžia, kaip rakštis tvinkčioja ir skauda. Kiti vadina tai Holivudine kliše- smurtas vaikystėje, vienatvė, žiaurus aplinkinių elgesys, dar vienas psichų pateisinimas ir pan. Betgi istorija ne apie tai. Blogis slypi kiekviename iš mūsų; mūsų veiksmai neapsieina be pasekmių, apie kurias galbūt nė nežinome. Užsikrėčiau nerimo virusu. Žvėriškai įtaigus kūrinys, negaliu patikėti, kad čia pasidarbavo Las Vegaso pagirių Todas. Kvapą gniaužianti metamorfozė.

Outside Ozona (1995)

Veikėjus sieja klausoma radijo stotis, gūdžią naktį padedanti prastumti laiką mašinoje. Choleriška artistų porelė, kuriai skurdas grūmoja pirštu, vieniša indėnė, kenčianti baltųjų nepagarbą, seserys, keliaujančios į tėvo laidotuves ir furistas auksine širdimi, paskutinis Vakarų pasaulio džentelmenas. O dar greitkelyje siautėja žudikas maniakas, lipantis herojams ant kulnų. Radijo didžėjus patraukia psichopato dėmesį, ir nors stotis skaičiuoja paskutines gyvavimo valandas, šios bent jau bus įsimintinos.  Filmas pasižymi ypatinga atmosfera- pokyčių, šviesesnės ateities pažadu, nes kol nenuspaudei stabdžių, gali nutikti bet kas. Taip ir keliauja žmonės, į mirtį, į naują meilę, į naujus atradimus. 

To Die For (1995)

Prieš kolosalųjį Joker'į, kurio dar nemačiau- laukiu patogaus seanso vidurdienį, kur man nečepsės popkornų į ausį ir kvailai nekomentuos pašonėje- nusprendžiau pamatyti Joaquin Phoenix savo karjeros aušroje. Nesuklysiu pasakydama, kad tai pirmasis jo filmas, kur pradėjo skleistis užuolaida. Joaquin talentas ryškus kaip fosforencuojanti dviratininko liemenė, aiškiai matyti, kokių aukštumų pasieks ateityje. Aišku, tada Gaublį  nuskinė Nicole Kidman, ir visai pelnytai, tada buvo jos šlovės valanda. Ambicinga, įkyri, bet beprotiškai žavinga Suzana turi vieną tikslą- patekti į televiziją. Nes jei tavęs nerodo per teliką, tu neegzistuoji. Išsikovojusi vietą kabelinėje, Suzana žino, kad žvaigždynas jau ranka pasiekiamas. Bėda ta, kad vyrelis nesužavėtas žmonos karjera, jai nuskirta židinio kurstytojos vaidmuo. Ne ne ne... Sukurpusi šiurpų planą, Suzana pasiekia savo, o bet tačiau. Geras juodosios komedijos pavyzdys, kartais sunku patikėti veikėjų kvailumu ir agresyviu pasitikėjimu savimi. Kita vertus... ar ne tai ryškiausi žvaigždės bruožai?