Kai sužinojau, kad Anthony Hopkinsui skyrė "Oskarą", gavau akstiną pažiūrėti šį, iš pirmo žvilgsnio, dėmesio nepatraukusį filmą. Galvojau, bus
eilinė dramelė, kaip sunkaus charakterio tėvas susitaiko su dukteria prieš mirtį, jie abu apsipila ašarom prie mirštančiojo lovos, skęsta jausmuose; mėgstu stambesnį kalibrą... O likau be žado. Iš esmės, nieko ypatingo- senatvės problemos. Tačiau pirmą kartą matome situaciją ne iš artimųjų, o paties senolio perspektyvos. Kai suvoki, kad aplink- nieko tikro, niekuo negali pasitikėti, nė savim pačiu. Kaip stipru. Kiekvienas prisimins močiutę ar senelį, kuris į gyvenimo pabaigą
nukvako- neva juos apvaginėja, jie nuolat kartojasi, nieko neprisimena, neatpažįsta artimųjų- demencija pačiu savo gražumu, dar pridėjus agresijos priepuolius. Keletą kartų ji šmėsteli ir Hopkinso akyse, bet palyginus švelnus atvejis, batais nesimėto ir nesikeikia. Dukra turi priimti sunkų sprendimą- atiduoti tėvą į slaugos namus. Išlenda praeities nuoskaudos, kaltės jausmas,o kantrybės taurė puspilnė.. Anthony Hopkinso veikėjas vadinasi tuo pačiu vardu Anthony, netgi gimimo metai sutampa- 1937-ieji. Apima nerimas, kad aktorius tiesiog rodo savo dabartinę būklę, be vaidybos, juk jam 83 metai, o Dieve. Bet peržiūrėjau padėkos kalbą, laimei, dar sveiko proto dėdė. Koks šuolis- nuo Hanibalo Lekterio iki demencijos palaužto, bejėgio senio. Visada galvojau, negi Hopkinsas ir liks su tuo vienu ryškiu psichopato vaidmeniu, kaip norėtųsi dar vieno įspūdingo pasirodymo didžiajame ekrane- štai ir jis!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą