God Bless America (2011)

Pradėsiu nuo režisieriaus- Bobcat Goldthwait. Vaikystėje esu mačius Policijos Akademiją daugiau kartų, nei man teko buvoti darželyje. Kuomet visi dievino Mahonį ar L. Jones (Winslow), "žmogų, kurio talentas pamėgdžioti garsus yra antžmogiškas, aš mėgau Zedą. Spygiabalsį, buvusį gaujos vadeivą, nuo kurio tau iššoksta žąsies oda, o jau mimikos... Ech, visada žinojau, kad jis turi kažką "tokio", ir štai- prieš akis neįtikėtinas filmas. Dar niekada filmas nepriėjo taip arti manęs, jaučiausi, lyg kas skaitytų mano mintis. Pripažinsiu, 100% pritariu Frenko ir Roxy veiksmams. Manau kiekvienas gyvenime yra patyręs jausmą- "kad man kas duotų ginklą į rankas".. Vartotojiška visuomenė peržengė visas ribas, nebeliko nieko švento, pamintos visos vertybės, įsitikinimai. Toli žiūrėt nereikia- užmeskit akį, kokį šlamštą rodo per TV. Filmo Stivenas yra mūsų Minedas, tiesiog mes per maža šalis (ačiū dievui), kad padarytume iš to blockbuster'į. Žmonės nebeturi ką šnekėti, tik kokią šūdlaidę matė praėjusų vakarą- ar tai būtų Jersey Shore ar Kelias į žvaigždes. Protu nesuvokiama, kaip toks laisvalaikio leidimo būdas priimtinas (?) Radikaliems sprendimams neišvengiami žiaurūs metodai, kuriais likau nesveikai patenkinta. Tos scenos, kur Frenkas taško idiotams smegenis, tiesiog stebuklingos. Kur nušauna vaiką (bet nenušauna...) sukėlė ekstazę, nes visai neseniai turėjau atvejį, kai snarglei užėjo isterija ir ji ėmė pašėlusiai klykti, mat nenupirko saldainio, o galvoj tik viena mintis- užtvokit kas tai mažai bjaurybei, tegu ji užsičiaupia, tegu užsičiaupia...Kino teatre vėl tas pats- nors tai tik filmas, realybėj tais pačiais 2011 turėjom realų faktą- Latvijoje, Rygoje neapsikentęs 27-erių metų vyras nušovė 42-ejų bankininką, neapsikentęs jo spragėsių čiaumojimo- kokia pažįstama situacija, aš nebegaliu vaikščiot į populiariausius kino seansus, tenka rinktis rytinius, nes negaliu tverti to malimo žandikauliais.. Skausmingai tiesus- pažiūrėkit, į ką virto kalbos laisvė...Dėkui Dži už puikią rekomendaciją ;) Žmonės, nustokit IMTI ir išjunkit TV!

Nothing Personal (2009)

Ilgą laiką neapsisprendžiau, į pliusą ar į minusą einam, kol visus taškus ant "i" sudėjo pabaiga, kurią aš nesigirsiu, bet atspėjau.. Jauna ryža moteris, palikusi namus Olandijoj, iškeliauja kur akys veda- o veda į Airiją. Čia beblūdydama užklysta pas atsiskyrėlį, kur jie nerangiai sutaria- jokių asmeninių klausimų, ji dirba, o jis teikia maistą. Nedaug tesužinom,  kas šiems žmonėms nutiko gyvenime, kodėl baigėsi taip, kad pasirinko vienatvę, daugiau turi ne klausyti, o stebėti. Apart keistenybių, abu jie mėgsta muziką- ypač klasikinę. Lėto vystymo, praktiškai nieko esminio nenutinka iki pabaigos, tik jų bendravimas eina geryn, tai matyti iš maisto gaminimo- daro nebe Stephen Rea, o ta ryžė (tai prasideda segmente "Marriage", kas mane privertė liūdnai  kraipyti galvą, laukines kumeles irgi pažaboja, neduokdie man taip kada nutiktų). Segmentų prasmės ne visai supratau, nu bet tiek to. Vienatvė užknisa juodai, kokį kietą bevaizduotum.

Cherry (2010)

Kažkas tokio kaip Terry ir Everything Must Go- nepasižymi didelu psichologiniu gyliu ar pribloškiančia vaidyba, bet žiūrisi labai lengvai, atpalaiduojančiai. Kai nereikia daug galvoti, paprasčiausiai absorbuoji vaizdą. 17-metis Aronas kilęs iš vaisingos inžinierių giminės, nenuostabu, kad dabar krims mokslus atitinkamam koledže. Čia jis susipažįsta su patrauklia moterimi Linda ir sarkastiška 14-mete jos dukteria Bete. Iš pradžių Linda mane erzino- gryniausia kekšė- kol supratau... kad toks užmanymas. Pasileidus mamytė, ir nelaiminga jos duktė- kur jau čia būsi laiminga, kai tavo motina už sienos leidžia tokius garsus. Personažai mieli, gal net per mieli, kilus aštresnei situacijai, kur norėtųsi sukurti kažkokią įtampą, tu vis tiek žinai, kad viskas baigsis laimingai. Keletas momentų lyg iš gyvenimo paimti- mamos skundas dėl apleisto kambario- ir už tai mes mokam 35 tūkstančius per metus, ir natūralistė kaimynė, nesigėdijanti savo plaukuotų pažastų ir kojų- brrr, net db nukrato :) Istoriją laiko nelaimingas meilės trikampis, kurį išsprendžia labai man patikusiu būdu- o net kelis kartus išsigandau, kad jie sumaus visą filmą. Bet taip neįvyko. Likau patenkinta.

50/50 (2011)

Juokingas man tas žanras- biography, arba kitaip tariant, pagal tikrą istoriją. Da fuck? Žmonės vėžiu suserga kasdien, juos palieka mylimieji- kad ta raudonkasė teps slides supratau iškart po to, kai ji liko mašinoj, o jis nuėjo į procedūras; bet aišku yra draugai ir mama, kuri niekada nepaliks. Oh, tikras malonumas vėl matyti pasiutbobę Angelicą Huston- tas jos I would like a blanket- savam stiliuj aktorė :D Iškart prisiminiau kitus du "vėžinius" filmus, kur ta slegianti ligoninės atmosfera daug tirštesnė, o neviltis gilesnė- My sister's keeper ir Dying Young, pastarasis anaiptol ne perlas, bet nusilpęs, vemiantis Campbell Scott įtikino; galėjai pamanyt, kad iš tiesų tuo metu sirgo. Joseph Gordon Levitt puikiai įėjo į rolę- aš sergu/esu užsipisęs/man viskas galima- tačiau ji nesvetima, žmonės iš tiesų siaubingai koncentruoti į save ir dreba dėl savo gyvybės, taigi tai nėra minusas, tačiau tikroji žvaigždė man buvo Seth Rogen- šaunus vyrukas, jo humoras, plevėsos amplua, o iš tikrųjų jis draugas, kokio turi gal vienas šimto. Gana realistiška patirties neturinti psichologė, kuriai biški trūksta darbo disciplinos; nors jaučiu jos vietoj būtum, galvotum, ooo gražus čiūvas, pamalsiu psichologinį mėšla ir jis mano :D. Reitingas perdėtas, tiek duočiau gal savo numylėtųjų dvidešimtukui, bet nėra betikslis laiko švaistymas, na, tačiau man kažko pritrūko.

Metropolitan (1990)

Dozė intelektualaus humoro, dauguma frazių- ikoninės, nežinau filmo, kur būčiau tiek daug jo aptikus. Būna kad užstringa koks sakinys, bet čia, apstu. Aukštesniosios klasės Manheno jaunimas leidžia laiką baliuose, restoranuose, nerūpestingai plepėdami apie gyvenimą: meilę, šeimą, socialinę padėtį. Į jų draugiją įsimaišo neturtingas jaunuolis, bet tai nėra liūdnas amerikietiškos tragedijos atvejis; pinigų stygius nėra dingstis atstumti. Galime įžvelgti slaptų/akivaizdžių tarpusavio simpatijų, bet tai nėra pagrindinė tema. Paimtas trumpas tarpsnis, maždaug 10dienų, bet matyti, kad tai pabaigos pradžia. Iki tol krūvoje susispietę, pamažu Manheteno sūnūs ir dukterys eina savo keliais. Stlilium, nuotaika- išskirtinis (tik moterų drabužiai kėlė siaubą) rasti juos- tikra laimė. Verčiantis pagalvoti, momentais net norėtum įsitraukti į diskusiją, bet liksi tik klausytoju:). Highly recommended.

• Men are dates, potential dates or dates substitutes. I found that dehumanazing.

• When you're an egoist, none of the harm you ever do is intentional.

• Playing strip poker with an exhibitionist somehow takes the challenge away.

Awesome!

The Woman In Black (2012)

Neišlaukiau, kada jis pasieks kinoteatrus- Lietuvoje beveik naivu tikėtis- pasirinkau iškalbingą balandžio 13-ą dieną ir nutariau mažumėlę pasišiurpinti.Esu kažkada seniai mačius originalą, 1989-ųjų, todėl buvo kažkiek baisu, kad mielasis Haris Poteris nesusitvarkys. Likau maloniai nustebinta- nusiėmęs tuos klaikius pederastiškus akinius, Radcliffe atrodo daug respektabiliau, net drįsiu pasakyti- patraukliai. Anglų hororas stilingas, gal kiek nepavyko nutaisyti tos slogios nuotaikos, kurią taip puikiai įvaldęs 1989-ųjų siaubekas- tie žviegiantys arkliai rūke, brrr... Tačiau kelios vietos vis tik pasirodė baisios- žinant, kad 80% siaubo yra ištiktukai- išnyra veidas, koks daiktas krinta žemėn ir t.t. stengiesi pasiruošti, bet man kažkaip nepavyko- toj vietoj, kur moters vaiduoklis mėgina reunite su savo sūnum, pakratė mane gerokai :) Nuostabi idėja-kerštaujantis vaiduoklis, pasiimantis miestelio cyplius- apsisnarglėjusius, išdykusius, įžulius vaikpalaikius- fuck'n awesome. Neapsigaukit dėl lėtos pradžios, per kurią nieko nevyksta, paskui gausit savo siaubo dozę. Užskaitau.

Mysterious Skin (2004)

Dar vienas, patenkantis į trumpą sąrašą- daugiau nežiūrėsiu niekada; geru vadinti liežuvis neapsiverčia, pagalvotumėt kad man su galva negerai- filmai apie pedofilus tokie negali būti. Bet jis šokiriuos. Įsikibs ir nepaleis. Jausitės pašiurpę, prislėgti. Vaidyba tokia įtikinanti, kad žiūri beveik kaip dokumentiką, Gordon-Levitt nėra mano favoritas, bet jo triumfo valanda labai aiškiai suskambėjo. 15-metis Neil parsidavinėja vyrams už pinigus, jo širdis- juoda bedugnė. Bendraamžis Brajanas apsėstas minčių apie ateivius, tačiau tai tik naivi priedanga siaubingiems išgyvenimams. Jiems susitikus, paaiškės, kas jiems nutiko vaikystėje, ir kaip įsipainiojęs beisbolo treneris. Atgrasus. New York'as pavaizduotas ne kaip laimės ieškotojų taikinys, o iškrypėlių pelkė, pastatęs koją ne ten, nugrimsi negrįžtamai- aiški užuomina su Zeke. Nėra bausmės, adekvačios šiam nusikaltimui. Stiprių nervų žiūrovui.

Mystic Pizza (1988)

Sveikinu su šv. Velykom visus, tikėkimės, puikiai praleidot laiką- bent jau aš tikrai- persivalgiau kaip per Kalėdas ir perdozavau TV :) Žiūrėjau dalykus, kuriais nesididžiuoju, na, bet šis blog'as ne tam- jis įsimintiniems kadrams. Kaip aklai vištai grūdas papuolė smagi 80's komedija, kurios nebuvau mačius (retas atvejis)- trys jaunos merginos ieško laimės ir meilės, dirbdamos picerijoj, garsėjančia ypatingu receptu. Jauna Julia Roberts, matyti, kad taps žvaigžde, aštuntojo dešimtmečio pažiba Lilly Taylor; ech, nuostabus laikmetis. Laikai, kai merginos buvo sveikai apvalios, bet nuostabios- gyvos, linksmos, charakteringos... Kerštaujanti Deizė įvarė juoko, DžoDžo tiesmukumas neliks nepastebėtas, o Ket naivumas.. Ką gi, kvailiukai moka didžiausią kainą, bet tai daro filmą išskirtinį- gyvenime visko pasitaiko.

There Will Be Blood (2007)

Ilgą laiką vengiau šio filmo, manydama, kad jis nuobodus ir be intrigos- vien trukmė ko verta, paprastai tokio ilgio filmai išvargina ir sunku išlaikyti dėmesį, o žiūrėti per kelis kartus man neišeina- ką pradėjai, turiu pabaigt. Tačiau taip jau išėjo, kad dėkoti reikia... American Psycho. Jis mane taip nuvylė, kad akys desperatiškai reikalavo pakaitalo, ir kuo greičiau; romanas nuo šiol užima garbingą vietą mano bibliotekoj, jis stingdo kraują, šiurpina, šlykština, jo nepamirši visą gyvenimą, todėl kas čia per sumauta ekranizacija??? Taip atėjo eilė epui apie naftininkus, žinojau kad Lewis už jį gavo Oskarą, ir pamaniau what a hell, blogiau už tai, ką mačiau, jau nebus. Nuostabu. Niekada nemačiau taip nuodugniai atskleistų charakterių- Danielio ir Elajo- dėl pastarojo turėjau kažkokią dvejonę, bet pabaiga vis tiek sudrebino. Godulys, vien godulys, pyktis ir pagieža- toks naftininko Plainview gyvenimas, kur džiaugsmo tekia tik pelningų sandorių galimybė. Kinematografija superinė, ta sprogus šachta padarė įspūdį, o vienoj vietoj Danielis prabyla, ką mano apie žmones- lyg skaitytų mano mintis- nesveikas jausmas. Per ilgai laukiau, turėjau žinot, kad šis puikus aktorius mėšle nesifilmuoja.