50/50 (2011)

Juokingas man tas žanras- biography, arba kitaip tariant, pagal tikrą istoriją. Da fuck? Žmonės vėžiu suserga kasdien, juos palieka mylimieji- kad ta raudonkasė teps slides supratau iškart po to, kai ji liko mašinoj, o jis nuėjo į procedūras; bet aišku yra draugai ir mama, kuri niekada nepaliks. Oh, tikras malonumas vėl matyti pasiutbobę Angelicą Huston- tas jos I would like a blanket- savam stiliuj aktorė :D Iškart prisiminiau kitus du "vėžinius" filmus, kur ta slegianti ligoninės atmosfera daug tirštesnė, o neviltis gilesnė- My sister's keeper ir Dying Young, pastarasis anaiptol ne perlas, bet nusilpęs, vemiantis Campbell Scott įtikino; galėjai pamanyt, kad iš tiesų tuo metu sirgo. Joseph Gordon Levitt puikiai įėjo į rolę- aš sergu/esu užsipisęs/man viskas galima- tačiau ji nesvetima, žmonės iš tiesų siaubingai koncentruoti į save ir dreba dėl savo gyvybės, taigi tai nėra minusas, tačiau tikroji žvaigždė man buvo Seth Rogen- šaunus vyrukas, jo humoras, plevėsos amplua, o iš tikrųjų jis draugas, kokio turi gal vienas šimto. Gana realistiška patirties neturinti psichologė, kuriai biški trūksta darbo disciplinos; nors jaučiu jos vietoj būtum, galvotum, ooo gražus čiūvas, pamalsiu psichologinį mėšla ir jis mano :D. Reitingas perdėtas, tiek duočiau gal savo numylėtųjų dvidešimtukui, bet nėra betikslis laiko švaistymas, na, tačiau man kažko pritrūko.