2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis

The Field (1990)

Priminė Pearl Buck romaną "Geroji žemė", apie kiną, kuris visas savo jėgas dėjo į žemės ūkį, stengėsi iš paskutiniųjų, nes žemė buvo jo maistas ir miegas, rytas ir vakaras,- gyvenimo prasmė. Deja, sūnūs tos ištikimybės nepaveldėjo, ir sendamas  mato, kaip  triūsas eina perniek. Taip ir čia. "Bulius" Makeibas yra tikras- artėjančio aukciono metu jis pagaliau įsigis lauką, kurį dirba n metų; kaimelis tą žino ir niekas su juo nesivaržys, Senio daug kas nemėgsta, bet bijo dar labiau. Tačiau kelią pastoja amerikietis, siūlantis aukštesnę kainą. Bet Makeibas yra vienintelis, turintis teisę į žemę, nesvarbu niekas... Ir taip sukuriamas vienas įsimintesnių veikėjų kino istorijoj, beveik kiekviena scena su Richard Haris traukia dėmesį, o ten kur kalba apie savo motiną,- lieki šokiruota. Ir arkliui aišku, kad jam trūksta vieno šulo, bet ta beprotybė tokia beatodairiška ir visai nejuokinga, greičiau pavojinga. Kaip jis siundo sūnų ant amerikiečio- antžmogiška, kaip šunį, kaip gyvulį... Tais metais Oskarą  laimėjo Ironsas už Reversal of Fortune, bet Richard Haris buvo žymiai labiau vertas prizo. Apsėstas, vienišas, užsispyręs ir pasmerktas. Jeigu filmas vystosi lėtai, pagyvinant dūdmaišių muzika, tai atpildas laukia gale; tai finalas, kurio nepamirši. Likau sukrėsta.

2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Personal Velocity: Three Portraits (2002)

Trys moterys, trys gyvenimo istorijos. Aišku, lygint jų nederėtų, nes kažkas yra pasakęs- laimė vienoda, o va liūdi kiekvienas savaip. Delija, Greta ir Paula. Skiriasi socialinė ir materialinė padėtis, viena kas bendra- bėdų turi visos. Deliją muša vyras, kol ši neapsikentusi susikrauna vaikus ir išeina. Nuo paaugllystės įpratus tenkinti vyrus ir naudotis šia galia, pamato, prie ko ją tas privedė. Ironiška, būtent šis "talentas" vėl padeda jai pasijusti padėties šeimininke. Greta, sukrėsta tėvų skyrybų, negali būti ištikima savo gražiam ir supratingui sutuoktiniui; kur buvus, kur nebuvus su kuo nors užmezga romaną. Noras prilygti kadaise garbintam tėvui neleidžia jai atsipalaiduoti. Ir galiausiai Paula- nėščia, be jokių šviesių ateities perspektyvų. Gaila, kad ši istorija mažiausiai išplėtota, liko daug klausimų, nes ji labiausiai sudomina. Taiklus pavadinimas- anksčiau ar vėliau kiekvienas priimam esminį sprendimą, tiesiog greičiai nevienodi.Operatoriaus technika patraukė domesį- maniau, kad mano kompas užlūžo, bet iš tikrųjų vietom flmuojama trūkčiojant- užuot rodžius ištisinį veiksmą, jis sukarpomas į gabaliukus ir keičiasi ks kelios sekundės, sukelint judesio efektą. Taip geriau užfiksuojama tai, kas neišvengiama, ir kad laiko neatsuksi atgal. Sundance perliukas.

Abraham Lincoln: Vampire Hunter (2012)

Pavadinimas iššaukiantis, ale filmas neblogas, neblogas. Nors keletą kartų privertė prunkštelėt iš specialiųjų efektų- gaudynės ant risnojančių arklių, paskui meta arklį į tave- neblogai,  ką? :D Bet nuotaikingas ir originalus, o tai svarbiausia. Kai jau atrodo, neišrasi nieko naujo vampyrų temoj, kai visur tas pats- balta oda, kraujačiulpystė, gyvenimas amžinai, čia pritaikoma.... Amerikos pilietinio karo išvakarėse! Jaunutis Abrahamas, kuriam dar toli šaukia iki Amerikos prezidento posto, turi vienintelį tikslą- surasti ir atkeršyti motinos žudikui. Laimei, pakeliui pasitaiko Henris, profesionalus vampyrų žudikas, antraip iš mūsų A. greitai pasidarytų A.t.A Pamažu Abrahamas išmoksta šio meno. Toliau nėra ką pasakot, tai pramoginis specialiųjų efektų prifarširuotas filmas su labai tikslingai išdirbtu cast'u; kiekvienam aktoriui jo vaidmuo guli kaip idealiai pasiūtas kostiumas. Netgi Merė man patiko-paaiškinu- šalutiniai moteriški veikėjai mano testo beveik niekada nepraeina. Bendrai paėmus, visi herojai puikūs- Spydas, Adamas- nieko neįsivaizdavau geriau už Rufus Sewel, ką jau čia kalbėt apie Dominic Cooper ir jo žavias kaip anglys akis. Mintis panaudoti vampyrus, kovojusius Pietų pusėje, super- ir motyvas AIŠKUS, ką aš gan greitai pamečiau šiųmečiame Betmene :/.. Negėda pasiūlyt vampyrų admirer'ui.

2012 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

Last of the Dogmen (1995)

Neužginčijama filmo žvaigždė- Zipas, neišvaizdus šunėkas, kurį pamilsit iš karto. Nesu tų lojančių keturkojų mylėtoja, bet vieną sekundę visai užsimaniau tokio; jis tave supranta iš pusės žodžio! :) Bet tikroji priežastis, kodėl ėmiausi šio veikalo- vėl Tom Berenger, ėmiau uoliai ieškoti visko nors kiek prasminga su šiuo nerealiu aktorium (a new crush in my list). Jei prieš tai buvusiam filme jis buvo pusiau drovus, mandagus ir neregėtai  mielas, tai čia- alkoholikas pėdsekys, užsispyręs, prastų manierų diedas, kas liudija  puikų persikūnijimo talentą. Pusiau šantažo būdu buvęs uošvis šerifas prisako surasti tris pabėgusius kalinius, Užduotis nelengva, nes vyrai slepiasi sunkiai įžengiamuose miškuose, bet ir arkliui aišku, kad Luisas- geriausias savo profesijos žinovas (iš tikro tai Zipas :D). Taip išeina, kad jam pavyksta rasti tik kruvinus jųjų drabužius, mat kažkas spėjo sudoroti. Genamas smalsumo, Luisas susiranda žymią antropologę ir leidžiasi į paieškas. Tai, ką randa, pateisina net didžiausius lūkesčius.Gamtos vaizdai atima žadą, elektra tarp Berenger ir Hershey kibirkščiuoja-tas jų bučinys pabaigoje- ohhh.. Nors mane labiau žavi tikštantis kraujas, besirangančios žarnos- bet džyzzz, negali likt abejinga prieš TOKIĄ romantiką.. And you call this a kiss? :D

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Eddie and the Cruisers (1983)

Vienas tų- music movies, kurie gali būt prasti, o gali ir sužavėti, tai visiškai nesvarbu- net sumauta aktorių vaidyba negadins vaizdo, kadangi retas esam abejingas geram garsui. O ši drama stipri. Ne vien dėl charizmatiškojo Edžio, grupės lyderio, bet ji apgaubta tokia nostalgija ir melancholija, net širdis sąla. Apie laikus, kurie nebegrįš. Apie šlovę ir draugystę, kurios nuėjo savo keliais ir paliko tave vieną. Bet muzika, melodijos,- tavęs nepaliks niekada. "Eddie and the Cruisers" savo laiku buvo topų viršūnėse, kol grupės lyderis išdrįso išbandyti kažką nauja- tačiau genijaus įžvalga paprastai įvertinama tik po genijaus mirties. Grupė išyra, Edis žūva avarijoje, muzikantai išsiskirsto. Bet kur tada dingo paskutiniojo albumo juostos? Tą mėgina išsiaiškinti smalsi žurnalistė. O dabar apipilsiu liaupsėm vyrą, kurio indėlis ryškus, kalbant apie mano teigiamą įvertinimą; ir tai nėra aktorius, vaidinęs pagrindinį vokalistą. Tai Tom Berenger. Kooooks vyras, ta šypsena, kūūūūūnas ir lūpos- išsilydžiau, prisipažįstu. Aštuntajam dešimtmetyje pelnytai vadintas a Perfect Man. Gaila, kad taip mažai filmų, kuriuos galiu su juo žiūrėti- filmavosi beveik vien veiksmo trileriuose, su keliom išimtim, kurių aš pažadu nepraleisti. Filmas muzikos mylėtojams ir ne tik- rekomenduoju asmeniškai Džymenui, pažiūrėk, jei nemačius, this is for you!

2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

The Loved Ones (2009)

Įdomus sprendimas- psichopatė kankintoja ir žudikė- mergina iš vidurinės. Ją užbiesina, kad nusižiūrėtas bernas drįsta pasakyt NE, kai yra pakviečiamas su ja eiti į išleistuvių balių. Nu b*iat palauk,- pamano mergužėlė, ir mūsų Romeo gauna tokį pasitūsinimą su peiliais ir druska, kad dar ilgai nepamirš. Filmas iškrypęs, šlykštus, panašus į visokius Hostel'ius ir Hills Have Eyes, bet visgi įsimintinas. Gal aktorė kiek neįtikinamai vaidino- nesakau, tas rafinuotas kankinimas ir pakikenimai atrodė gerai, bet visgi kažko pritrūko- gal charizmos? Remtasi garsaus devintojo dešimtmečio psichopato Jeffrey Dahmer "darbo" motyvais- sveiko proto veikėjai tegul nežiūri. Ilgą laiką nesupratau, kam buvo reikalingas tas antras plotas- kur graži gotė nusigeria ir pasikruša su nė iš tolo nepatraukliu storu bachūru, bet pabaigoj susiriša galai- depresija, nepapulkit mergos į depresiją, saugok dieve! O tai bus kaip tai juodaplaukei. Filmas šiurpus, juokinga nebuvo, čia pliusas, ta ružava suknelė man vakar per naktį vaidenosi, brrr.. Thumbs up, bet vargu ar žiūrėčiau antrąsyk. Žiūrėk, kam atsakai pakvietimą.....P.S. tos beprotės tėvelis išskirtinai panašus į vieną valkatėlę, kur mano gimtam mieste centų prašinėja. Nuo šiol seksiu jį viena akim, maža ką....:D

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Welcome Home, Roxy Carmichael (1990)

Esu Winonos gerbėja, negalėjau praleisti... Radau, nuvijau žiovulį, ir įkaliau trečią filmą per dieną- jei jau laisvadienis, tai reikia džiaugtis :D Reitingo dydis man liko mįslingas- kodėl taip MAŽAI??? Filmas puikus, veikėjai šaunūs. Dabar, pagalvojus, net prasmė gili- apie tai, kokios didelės reikšmės mūsų gyvenimui turi žmonės, kuriems nė velnio nerūpim. Klaido  miestelis ruošiasi dideliam įvykiui- atvyksta Roxy Carmichael, žvaigždė, gimusi ir užaugusi šiam dievo pamirštam žemės lopinėly. Komedija beveik satyrinė, su grotesko trupiniais- tas perdėtas iškilmingumas, absurdiški suvenyrai, steigiami Roxy fondai.. Bet labiausiai tas būsimas atvykimas paveikia buvusį jos vyrą, kuris neužmiršo praeities mylimosios, ir miestelio atstumtoji, 15-metė, besirūpinanti niekam nereikalingais gyvūnais, nuo pašaipūnų besiginanti sarkazmu arba tuo ypatingu Winonos žvilgsniu- asmeniškai labiausiai patiko jos kūryba klasėje, kur jinai priverčia nepatogiai jaustis Džeraldą, kuris nėra toks netikęs kaip dauguma paauglių, bet bernui reikia laiko atsikvošėti (stiprioji lytis kaip visad mąsto ..vėžliškai). Gerai, kad merginą kažkas palaiko- mokyklos psichologė, nes nesuprantu, kaip vargšė ištveria tokiam debilų mieste, su kvanktelėjusiais įtėviais- išraiška, kai užtinka juos besimyluojančius- verta milijono :D

Dinky Bossetti: From a deep, immaculate kiss she spread her two ripe, dripping limbs and then I happened.
Teacher : I beg your pardon.  
Dinky Bossetti:  And the moon throbbed and fought with an angry sun all that day and all that night. Until it forced me out.
Teacher : Dinky!  
Dinky Bossetti: Now I scald here... alone. Touch me. With your white words and your dead hands. Now before I freeze.
Teacher : That'll be enough!  
Dinky Bossetti: And become one of you.
Teacher : DINKY! 
Dinky Bossetti: You interrupted me.

The Wild Life (1984)

Pagaliau! Saitas letmewatchthis.com yra stebuklas, kuri dėka randu rečiausius, jokių torentų sąraše nefigūruojančius spirgučius; in memory of Chris Penn, šakės, kaip seniai degiau pamatyt The Wild Life. Atrodo neišskirtinis, o toks nuostabus (man)- kerinti 80-ųjų dvasia. Jau pačioj pradžioje girdime SteppenWolf  "Born to be wild". Filmas tiesiog negali būt blogas su tokia įžanga. Ir nenuvilia! Tai lyg Fast Times at Ridgemont's High tąsa, scenarijų rašė tas pats Cameron Crowe- paauglių kasdienybė iš šalies. Ok, turint omeny mūsų vaikus, čia kai kurie atrodo gerokai ūgtelėję, ypač tie imtynininkai neatitinka mokinio standartų, bet man nerūpėjo. Charizmatiškasis Pennas Tomio vaidmenyje linksmino viso filmo metu; mąsčiau, ar panai toks vaikinas daugiau pramoga, ar galvos skausmas. Kaip jis užsuka pas saviškę į darbą pačiu netikėčiausiu metu ir viską jai sugadina, hilarious! :D Jei jau pradėjau, čia matome ir Eriką Stolzą (Bilį), jaunutį, nuo tėvų trokštantį atsiskirti, bet gyventi savarankiškai ne taip paprasta. Paskui Lea Tompson ir Bilio brolis- pavardės nežinau, bet jau matytas iš Wierd Science. Tas trumpas laikmetis, kada jie buvo ant bangos, nes nė vienas nepadarė sėkmingos karjeros, kaip ir Molly Ringwald, o gaila.. Nostalgija sukelianti komedija-drama, ką patiria jaunimas , likus savaitei iki naujų mokslo metų pradžios- kas dulkinasi su policininku, vaikosi savo antrąją pusę, o liūdesį užkiša viešnamyje ar nekukliu vakarėliu, kas nuolat rizikuoja.. Likau žiauriai patenkinta; jau manau, kad tai buvo paskutinis mano eight'is, bet štai dar vienas kaip grybukas išlenda.

The Dark Knight Rises (2012)

Laukiamiausias, geidžiamiausias metų sequel'as, kiek vilčių buvo sudėta, bet liksiu sąžininga- man kirbėjo abejonių šiokių tokių- ir štai... 27 dieną, premjera, jaudulys, ir tada.. Dieve, negi aš taip pasenau per 4 metus??? Tai, kas vertė džiūgauti ir šokinėti ant kėdės, dabar buvo nereikšminga, kritinis mąstymas man beveik nieko nepaliko iš, statistinio žiūrovo taško žiūrint, gana neblogo Betmeno užbaigimo. Visų pirma, mane "užpjovė" maždaug 40min plepalų, kur Briusas Veinas vis įkalbinėjamas grįžti į šikšnosparnio kostiumą, tas laužymasis, išsidirbinėjimas, kai matosi, jog tenori būti įkalbėtas, o dievai... Nuo kada betmeniada tapo pokalbių šou? Pliusas, kad Hattaway nesudirbo filmo savo silpnu, praktiškai nereikalingu pasirodymu kaip moteris-katė (o Pffifer, tau niekas neprilygs), keletas vietų net pralinksmino, ypač kur apšvarina apšlubusį, apkiautusį milijonierių-Patys Žinote Ką. Nepaisysiu visų tų nesąmonių, kaip branduolinei bombai susprogdinti užtenka 10km atstumo, pasiaukojusiajam telieka išskristi kaip savo gamtiniam atitikmeniui, kad siužetas be ryšio, twistas išvis kažkoks nesusipratimas, pagrindinį blogiuką paverčiantis antru Ūsu. Kad išgydyti lūžusį stuburą užtenka pakabot ant virvės kažkokiam šlapimu dvokiančiam kalėjime. Ir keletas atsispaudimų padeda atgaut fizinę formą, ir vėl stot prieš Bane'ą kaip ereliui.  Bane'as turėjo potencialo (nors iššvaistytas Tom Hardy grožis, jo nuostabų veidą gauni pamatyt maždaug 3 sekundes), tas balsas, nors laikysena gana keista- jau matau, kaip iš šitos vietos išsišaipytų South Park- paversdami Bane'ą juokingu, už spenelių susiėmusiu piktadariu. Kas dar.. Ai, besiklausant transformuoto betmeno balso nejučia ėmė lįsti prisiminimas, kaip Kenis buvo didvyris, arba Underpants Kid, štai ką man priminė tas švogždžiantis balsas :D All in all, čia bus pirmas ir paskutinis toks piktas mano komentaras apie filmą, nes stengiuosi dėti filmus, kurie patiko, paliko įspūdį arba kaip mėgstu išsireikšti- nunešė stogą. The Dark Knight Rises nepadarė nei vieno iš trijų. Likau nuvilta kaip mteriškė, per valentino dieną besitikinti gauti iš vyro  Dolce&Gabanna kvepalų, apie kuriuos buvo užsiminusi ne kartą, o apdovanojama pigiu dezodorantu už 3,99. Kažkoks nekrofilinis seansas- lyg kas dulkintų kadaise šaunų, bet vis dėlto, nebegyvą. Neduok dieve, kas nors sugalvos padaryt DAR VIENĄ dalį, nes pabaiga duoda mintį tęsiniui. Nedrįskit! Viskas, išsikroviau, toliau būsiu gera :)