2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

My Friend Joe (1996)

Į duris jau beldžiasi spalis, fu, ruduo nekelia man teigiamų emocijų :( Užtat prisiminiau, kad liko neapipliotkintas rugsėjį matytas filmelis, o pradėtus darbus reikia užbaigti. Buvau užsikepus trūks plyš pažiūrėti, nors sunku būtų įvardinti, kuo jis mane patraukė. Istorija apie du vaikus, kaip jie susidraugauja, o paskui paaiškėja, kad vienas jų- mergaitė, ir čia ne spoilas, pamatysit iš karto. Krisas atstumiamas draugų, tie nuolat jį erzina sugalvodami kvailus iššūkius, berniukai puikiai iliustruoja vyriškos draugystės modelį- kvailys vadovauja, o tešlius ir šveplius trinasi aplink. Bet tada pasirodo Joe- "nėra triuko, kurio negalėčiau atlikti su dviračiu"- ir parodo, kad mergaitė galėtų būti kiestesnė už daugybę berniukų,primena Gilę Hopkins. Motyvai, kodėl dėdė verčia ją persirenginėti neliko aiškūs, bet filmas mielas, ir susižiūri akimirksniu- važinėjimas dviračiais, cirkas ir geriausio draugo apyrankė, padaryta iš dviračio grandinės, ech.. Kiek žinau, esama ir romano, kurio pabaiga anaiptol ne optimistiška.

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Dracula (1992)

Dar nebaigiau skaityti, užtat filmui peržiūros laikas idealus - dabar arba niekada, Kažkaip susidaro įspūdis, kad Coppola gan pašaipiai žiūri į Bram Stoker šedevrą; dalis veikėjų parinkti atgalia ranka, o pati Liusė- lyg stoties darbuotoja. Įdomu įdomu, bet žinau, kad meistras nieko nedaro šiaip sau, jo filmai- ne pataikavimas žiūrovui, kaip, pvz. Spielbergo, kurio negaliu pernešti... Rimti, psichologiniai, nėra žagsėt verčiančio holivudinio padažo. Meilės istorijai, kurios knygoj kol kas neradau, trūksta žodžių. Dar nedaug esu mačiusi filmų su Gariu, bet drąsiai sakau- čia geriausias mano matytas vampyras, Tomas ir Bradas stumiami į šalį, ne šiurkščiai, bet primygtinai. Koks moraliai žuvęs, nelaimingas, aistrų kamuojamas tamsos padaras! Žiopčiojau iš susižavėjimo. Ir aišku, Van Helsingas, Hopkinsas sukūrė kiek keistoką, bet nepėsčią profesorių, kurio humoro jausmas kaip skustuvas, kontrastavo su rimta nuotaika ir baisenybėm. "Kaip mirė Liusė? Ar kamavisi? Taip, suvarėm jai kuolą ir nupjovėm galvą, bet dabar viskas gerai", eina šikt :D Efektai truputėlį juokingi, riestainiai plaukuose, beždžionžmogis, žalios dujos, che che. Tačiau Drakulos personažas toks stiprus, kad jo įvaizdžio nesugriovė šie keli apipazorinimai. Winona žavi, kaip pridera, Reeves'as- patrauklus kaip ledo gabaliukas iš šaldymo kameros, bet taip ir reikia. Fantastiškas garso takelis ir gaudynių scenos,žiurkių stulpas įspūdingas, o kraujo klanai vietom priminė Cubrik'ą. Išvada: kartais geriau palaukti su klasika, kai nebeliks ką žiūrėti, padės nenumušti kartelės, kuri man jau kliba...

The Rum Diary (2012)

Toliau tęsiam ekranizacijų eilutę; žinant, kad pagrindinį veikėją vaidina Depp'as, aš nesitikėjau iš filmo kažko- nieko neturiu prieš aktorių, bet jis jau seniai tapo elitine holivudo šliundra, kurią žiūrovas (klientas) noriai perka, Arizona Dream- seniai praeity. Taigi su tokiu požiūriu aš nesusigadinau tų dviejų ilgų valandų, ir išbrauktų iš gyvenimo negaliu pavadinti. Du dalykai (o tai jau daug), buvo geri- privertė atsiversti žemėlapį ir susirasti, kurioj pasaulio vietoj yra San Chuanas (geografija mano naujas hobis, dėl laiko stokos kiek užleistas), ir Mobergą vaidinęs Giovanni Ribisi. Aktorius pranoko knyginį veikėją, o tai padaryti beveik neįmanoma- prasilakęs, degradavęs žurnalistas, prakaitu ir kitais skysčiais permirkusiu lietpalčiu- šlykštu ir žavinga tuo pat metu. Keistokas režisieriaus sprendimas išmesti vieną pagrindinių veikėjų- Jemoną- ir Šeno sumesti į porą su Sandersonu- kuris knygoje, beveik be abejonės- yra gėjus. Taip prarandame gan spalvingą, protingą, bet gyvenimą švaistantį, į smurtą linkusį intelektualą. Apskritai, Sala, Šeno, pats Kempas tokie silpni, lyg tebūtų nereikšmingos dekoracijos; bet gal tokia ir idėja filmui- atskleisti, kaip viešbučių eksploatavimas pamažu ryja dievo pamirštus mielus gamtos kampelius, kur tuoj susigrūs šiukšlinti ir eikvoti tūpi šlykštūs turistai? Gal. Knygoj daugiau juodo humoro, o filme man beveik nebuvo juokinga iš viso. Ir vis dėlto saulės mėgstamas Puerto Rikas mane pavergė, tas apšniaukštas Salos kambarys saulei leidžiantis, romas..šildo. Daug ką galiu atleist filmui su gera aura. Šis būtent toks.

2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

The Private Lives of Pippa Lee (2009)

Knyga geresnė, bet filmo nuteisti negaliu- nėra taip jau blogai.  Aišku, Personal Velocity žyyyymiai stpresnis psichologiškai. Čia nepatiko du dalykai- tiksliau dvi moterys. Džidži- viešpatie, Beluci visiškai nemoka vaidinti, taip, ji graži, bet čia viskas, ir Greisė. Kiek pastangų, kokiu kruopštumu kuriamas jos portretas knygoje, o filmui parenkama tokia silpna, neišraiškinga, vos brandą pasiekusi paaugliukė- net jos pavardės nepasivarginau googlinti. Pipa man nekliuvo, kažką panašaus ir įsivaizdavau, ir Herbas- Alan Arkin tokiam amžiuj jau nė nebereikia stengtis kažką sukurti- vaidmuo kepasi savaime. Esmė- trys, o gal net visi keturi skirtingi vienos moters gyvenimai. Sunki vaikystė, kai motina nyksta akyse, prisirijusi antidepresantų, pavojinga jaunystė su neaiškaus plauko menininkais- narkotikai, neįpareigojantis seksas, alkoholis ir t.t. kol pasirodo gelbėtojas- Herbas. Čia žiūrėti buvo ypač sunku, kaip ir skaityti- kaip galima mylėtis su seniu kuriam 50+, o tau 20???? Vėmiau. Kiek keista, kai Herbas klausia- nehaugi neturi visai jokių tikslų, o paskui ją veda ir padaro paika namų šeimininke; kažkodėl būdvardžiai paslaptinga, protinga man kėlė juoką, mokėjimas gaminti ir praktiškumas niekada nebuvo tapatūs intelektui. Filmo gale įvyksta neįtikėtinas nutikimas, po kurio prasideda dar vienas gyvenimas. Mintis gera, bet daug kas liko neaišku, o gal pati turėčiau būti vidutinio amžiaus, išsiskyrus, su dviem suaugusiais vaikais, kad suprasčiau, nežinau. 6/10.

Persepolis (2007)

Gerai, kad pirmiau į rankas pateko kyga, paskui- filmas, nes daug ką pažiūrėjus suprasti sunku. Turbūt daug kartų dar skaitysiu Persepol'į, gal kada su nuolaida  nusipirkt išeis. Įsimylėjau animaciją, aišku, ne Pixar braižo, o tą originalią, pieštuku išspaustą- kaip Plymptono- jis viską daro pats. Filmas apie mergaitę iš Irano, kurį drebina karas su Iraku, apie valdžios susidorojimą su maištininkais, apie palaidotus draugus ir gimines- ypač liūdna, kur atsisveikinama su dėde Anušu. Moterys turi apsitūloti skudurais, neva kad neviliotų vyrų, draudžiami vakarėliai, gyventi atrodo, neįmanoma, o tau tik aštuoneri. Bet viskas papasakota tokiu linksmu stilium, be to, Marjani labai pasisekė- ji turi liberalius tėvus ir pasiutusią močiutę, kurie kursto dukters laisvamaniškumą, neleidžia užgesti asmenybei. Taip sekam Marjani jos paauglystės metais, liūdną atkarpą Austrijoje, paskui vėl grįžimą į Iraną, vedybas, kad galiausiai visiškai išsilaisvintų- juk buvo auginta kaip laisva, savo nuomonę turinti moteris. Nors asmeniškai knyga- komiksas patiko labiau- surijau per dvi dienas:)

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

The Divide (2011)

Žiaurus. Idėja- ribinėse sitiacijose žmogus žmogui- vilkas- nebenauja, bet kažkodėl nepabostanti. Išvis, tos dvi valandos pralėkė akimirksniu, net nepajaučiau! Po branduolinio sprogimo saujelė žmonių pasislepia bunkery pas tokį Mikį, bet anaiptol nesielgia kaip svečiai, drasko akis, išsidirbinėja. Juodaodis sudorojamas pats pirmutinis, po įžanginio- jokio rasizmo- juk patalpinom jį ekrane, o dabar leiskit rodyt filmą:D Diedai visai nuo proto nušoka, susidaro dvi grupės- engėjai ir engiamieji, nors daugiau čia suvaidina ne jėgos persvara, o valios primetimas, super, įtampa kaustanti. Dar pasakysiu, kad moterų kiekis- dvi, o vyrų gal triskart daugiau, na, suprantat, nekokie jų reikalai.. Šlykštybių daug, beprotybė stebina savo tvinksinčia įvairove- vienas prievartautojų ima rengtis kaip moteris, siaubo sukaustyti engiamieji nesiima, atrodo, aiškių gelbėjimosi planų, bjaurasties karuselė sukasi kaip pašėlus, jau galvoji, kokiu būdu jie išsigelbės, ir ar išvis išsigelbėjimas egzistuoja. Rosann'ai Arquette kliuvo ypač nedėkingas vaidmuo- pasimaišiusio protelio mamytė-vergė, scenos su ja šokiruoja vulgarumu ir žiaurumu, kažin kodėl ją sudomino toks amplua. Žiūrėt antrą kartą nėra prasmės, nes vargu, ar kada pamiršiu, apie ką čia...

The Cabin in the Woods (2012)

Miriau iš smalsumo, kur slypi šio filmo kabliukas, kad sulaukė tokios sėkmės- vertinimai kalba patys už save. Mintis išties geniali, bet tai viskas, kas liečia filmo pliusus. Ją buvo galima išpildyti dauuuug kokybiškiau, nes dabar taip ir trenkia holivudišku mėšlu. Debilai studenčiokai- visi penki statistiniai tipai- kekšė, spotininkas, narkomanas, "moksliukas" ir skaistuolė- kuri man sukėlė didžių abejonių. Kaip suprast apie pradžioj užsimintą romaną su dėstytoju? Whatever. Nenuostabu, kad tokiems idiotams šauna į galvą pasitūsint miške, apleistoj trobelėj, gal koks maniakas už šiknos pačiups, juk zajabys..Nieko naujo nepamatom, zombiai pribaigia kekšę, o paskui- bam! Išaiškėja filmo užmanymas, Richard Jenkins puikiai atliko savo rolę :), kas pasakytina ir apie narkomaną, kuris, kaip nekeista, iš grupės turi daugiausiai proto :)) Bet neskubėkim teisti, pamatysit, kad būti situacijos šeimininku- didelė prabanga.. Finalas kruvinas, vietom efektai juokingi, bet keletas  monstrų įspūdingi, pavyzdžiui vyras su metalo šukėm galvoj arba.. tvirkinantis medis :D Toks lengvam vakaro praleidimui su čipsų pakeliu.

2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Ted (2012)

Kas žiūrit Family Guy, tam bus malonu pamatyti Tedį, tas pats režisierius su unikaliu humoro jausmu. Ne, tokių absurdiškų juokelių kaip seriale nėra, nors būtent tuo ir išsiskiria iš kitų animacinių filmukų, McFarlain perspjovė save. Humoras reikalauja IŠSILAVINIMO kino pasaulyje, kas man suteikė tiek džiaugsmo. Būtent dėl to keletas jaunuolių pasmerkė jį kaip nuobodų, kaip draugė nugirdo keliaujant iš kino salės, bet žmonės, kas kaltas, kad esat atsilupėliai, žiūrintys šiuolaikinį šlamštą- visokius ekspendablus ir romantinius pezalus?! Dideliu mažo berniuko noro dėka per vienas Kalėdas įvyksta stebuklas- atgyja jo pliušinis meškiukas Tedis. Jie kartu auga, tiksliau auga Džonas, o Tedžio augimas apsiriboja balso mutacija- išgirstame ausiai mielą Piterio Griffino balsą- bet jam labai parūpsta seksas ir  žolytė. Mergos negali jam atsispirti- juk čia pliušinis meilutis, kaip pasakysi ne :D Todėl filmas griežtai ne vaikams,.Taip nerūpestingai porelė ir būtų gyvenusi, jei ne Džono mergina, kuriai atsibodo vėjavaikiškas elgesys ir atsakomybės trūkumas, ji pareiškia ultimatumą- Tedis turi išsikraustyti. Paskui prasideda visokia velniava, nes juk kaip nutrauksi 27-erius metus trunkančią draugystę? Filmo epicentras, padėsiu- Flash Gordon- kvaila 80-ųjų sci-fi komedija, prieš žiūrėdami atsisiųskit ir bent jau prasukit, nes be šito prarasit 75% kaifo. Čia taip pat nusifilmavo Mila Kunis- arba kitaip Meg, niekaip negalėjau įprast, kad nuolat girdžiu pakvaišusių veikėjų balsus- Piteris, Meg, Džo- tarp kitko, Džo balsas ekrane- itin išskirtinis veikėjas :D Iš to, ką šįmet mačiau kine-geriausias laimikis. 10/10.

2012 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis

Ghosts...of the Civil Dead (1988)

Čia jau visai kito kalibro, kaip jau man įprasta, žiaurus, depresovas  kalėjimo dienoraštis. Taip, neišvengsim prievartos, homoseksualų ir pan. šlykštybių, bet čia ne Voltas Disnėjus, skirta ne visiems, praktiškai rast bendraminčių nesugebėčiau. Bet man patiko. Tai nėra holivudinis, klišinis šlamštas, čia palyginus mažai kas vyksta, prievartos proveržiai pateikiami kaip post factum, užtat įtampa verčia vidurius lauk, ypač nepasisekė naujokui, kuris atsibunda sudaužytas, be kelnių ir žodžiu py*da, ištatuiruotu ant kaktos.  Idėja- prižiūrėtojų savivalė arba liūto tampymas už ūsų; rodo, kaip iš kalinių atima nuosavybę, ją naikina ir kitaip erzina. todėl nenuostabu, kad finale gulėsi ant menčių raudonos dėmės fone. Nors rašo, kad neturėtum jausti simpatijos čia niekam, visi apgailėtini visuomenės atmatos (Nick Cave stulbinamai įkūnijo baisiausią iš jų), visi man patiko "dėdulis", klijuojantis laivelius.. Atskirų personažų nekuriama, visi kaliniai sudaro bendrą kalėjimo veidą, aš net vardų neįsiminiau. Primena dokumentikos žanrą,, sėdi perkreipęs veidą, bet vis tiek žiūri. Nesmagu pripažinti, bet tokiems prijaučiu..

Les triplettes de Belleville (2003)

Apsileidau, blog'as merdi, be filmų iš proto išeit baigiu, reikia kažką daryt! Prisikaupė nemaža krūvelė, reikia suimt save į rankas ir kažką brūkštelt. Pradėsiu nuo seniausio, prieš savaitę matyto, prancūziškai elegantiško, bet gana keisto (jokiu būdu ne trūkumas) Sylvan Chomet darbelio. Animacinis filmas, akiai lengvai atpažįstamas stilius- dideli veidai ir atsikišusios, lyg atskirą gyvenimą gyvenančios nosys ir artimo meilė, kurios rasti vis sunkiau :) Močiutė, su nutukusiu šunimi, mėgina klaidžiam Niujorke rasti anūką, kurį pagrobė keistų pomėgių turį mafiozai- ne, apie pedofiliją nėra net kalbos, nusiraminkit. Nepavadinčiau jo žiūralu vaikams, siužetas gali biškį sujaukti imlų protelį, bet tokie man ir patinka. Animacija suaugusiems, o ne šrekiada ir pan. nesąmonės. Įsiveliama į gaudynes po gatves, prilygstančias geram veiksmo filmui, į pagalbą šoka trys trenktos senikės, kadaise garsios dainininkės. Bet labiausiai išsprogo akys žiūrint į jų vakarienę, kaip šlykštu!