2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Martha Marcy May Marlene (2011)

Seniai norėjau pamatyti, ir po trumpo ginčo apsisprendėm kartu pažiūrėt, ką padaryt nėra lengva,- kalbu ne apie skirtingus skonius, o tai, kad nuolat keliu neramumus. Viena priežasčių kodėl filmus stengiuos žiūrėt viena, yra ta, kad komentarais ne vietoj ir kritika užknisu kitus; taip jau sugadinau Avatar, kuris, pripažinkim, yra siaubingas filmas ir negaišiu čia jo komentuodama. Taigi Olsen'ų sesutės debiutas kine, drąsus, introducing, o jau pamatai papus, hmm, rizikinga, bet kartu parodo, kad ji atvira eksperimentams ir lyg raudonas brūkšnys atskirta nuo įžymiųjų giminaičių. Elizabeth turi šansų tapti profesionalia aktore, ir debiliškose, realybės neatitinkančiose komedijose, tikiuosi, jos nepamatysime. Prasideda tuo, kad matome kažkokios sektos kasdienybę, darbai padalyti, dienotvarkė aiški, reguliariai ant tavęs užlipa Lyderis, meh, kaip įprasta tokiose mind-rape organizacijose. Filmas kelia daug minčių, nieko panašaus ekrane nežinau, tas valios primetimas daro įspūdį, John Hawkes įsimintinas tipas, o ta dainelė, ohoho, kelia šiurpą. Vadinasi Marta atsikvoši ir pabėga, apsistoja pas seserį ir jos vyrą, bet pagyvenus 2 metus "nenormaliai", sunku įsivažiuoti, prasideda neurozės ir paranoja. Cool. Tik vieno nesupratau- pabaiga. ???? Jausmas toks, lyg netikėtai gavus per veidą, ne skauda, bet nustebimas palieka be amo, ir aš ne gerąją prasme. Taip šiurkščiai nutraukti filmą! Aš suprantu, dviprasmiškas endingas nieko naujo, bet common, o kur nuoseklumas, be to, net ir mįslingam galui turi būt suteikta daugiau informacijos. Durna atomazga nubraukia nemažai taškų, bet visuma neprasta.

2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Seven Psychopaths (2012)

Pripažįstu, mane kiek baugino mintis, kad čia In Briuges režisieriaus bandelė ir gali būt susvilusi, bet kada dar pasitaikys galimybė pamatyt Walken, Harelson ir Rockwell viename filme? Taigi nuėjom su drauge vieną penktadienio vakarą, nors galva plyšo. Ir ką jūs manot? Buvo awesome! Nežinojau ko tikėtis, ale čia ir numatyti buvo neįmanoma. Scenarijus toks crazy, kokio net durniausiam sapne nesusapnuosi, tėkščiau jiems Oskarą drąsiai. Kur dar pamatysi Tom Waits psiho vaidmeny su ...triušiu ant rankų?? Tiek žvengus kino salėj niekad nebuvau, tiesa, keista, kai juokiesi iš krauju patiškusių scenų, kai ką nors nupila. Juokėsi tik mūsų eilė, kiti turbūt pamanė kad sėdi tarp psichų :D Humoras juodžiausias kokį teko matyti, čia tiek smurto, cinizmo ir sarkazmo, trenktų personažų ir kas svarbiausia- moteris nevaidina jokio lemiamo vaidmens, taip sakant, neįkišta kvaila meilė seilė. O to nemačiau nuo Shawshank Redemption laikų. Woody vaidina emociškai nestabilų mafiozą, kurio šunį pagrobia keista organizacija, užsiiminėjanti- pavok-gražink- pasiimk atlygį už naminį gyvūną strategija. Na, jiems kiek nepasisekė, nes mafiozai greitai aptinka pėdsakus. Tada jie nusidangina į dykumą, ir belaukiant lemties, trys keistuoliai pereina kažką panašaus į dvasinę kelionę ar panašų šūdą. Pamiršau paminėti, kad visa košė užverda vardan kilniaus tikslo- draugas nori padėti kitam, į burboną įnikusiams draugui rašytojui. Kad šis mestų gerti ir rimtai imtųsi kūrybos. Stiliums tai primena Coen'us, tik čia tamsiau, o Tarantino turėtų žaiuriai pavydėti, nes būsimasis Django Unchanted, sprendžiant iš trilerio, nė pusės šito nepasivys. Didžiausią nerimą kelia Walkenas, kurio amžių puikiai išnaudojo- šio puikaus aktoriaus neišprievartavo įkišę vaidinti nukvakusio uošvio Fakerio ar kaip ten vadinasi, vargšas de Niro :( Kai jis stovi ir žiūri tiesiai tau į akis ir mąstai, kad gali nutikti bet kas, brrr... Geriausias šių metų filmas, ateity įeisiantis į mano TOP100. Draugystė kartais tikrai toli nueina...:)

Kompani Orheim (2011)

Tiek uždelsiu aprašinėjant filmus, kad greitai teks žiūrėti antrąsyk, kad neišdiltų siužeto vingiai; na, šiuo atveju taip dar nenutiko, mat filmas geras. Ačiū už rekomendaciją sesei, kurios retai paklausau. Norvegų režisieriaus drama vyruką, kuris sužino, kad mirė jo tėvas, ir su drauge keliauja į laidotuves, o prieš akis prasukamas filmas, kad susipažintume, koks tas tėvas buvo. O buvo šiaip sau. Priklausomas nuo alkoholio, smurtininkas, keistai įsikibęs praeities. Iš tų žmonių, kuriuos moterims taip sunku palikti- "juk jis toks tik tada, kai geria". Bullshit. Matom sunkią simpatiško ryžaplaukio vaikystę, besiklausant Duran Duran ir Queen, pamažu formuojantis asmenybei. Juokingas paaugliškas maištas ir neformalų judėjimas sukėlė šypseną, bet išgirdus Alphaville negali likt abejingas,- aštuntatojo dešimtmečio muzika mane pavergė, tai vienas didžiausių filmo pliusų. Aišku, realistiškas vaizdavimas taipogi, apgailėtino alchašo vaizdas ir dabar stovi akyse, o kaip jis darė gėdą šeimai.. Reikia pabrėžti, kad puikiai išlaikytas balansas tarp blaivus/girtas laikotarpų, turiu omeny, negali teisti tėvo- visiškas degradas, lochas, šlykštynė. Susitvarkęs jis beveik normalus čiuvas, bet turint omeny, kad tie tarpsniai nežinia kiek teužtruks, kad kantrybė buvo bandoma metų metus..

2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Stay (2005)

Gėda, bet esmę kažkiek supratau tik perskaičius vieno komentatoriaus nuomonę; šiaip tikras mind-rape. Prisigalvoji visko, gal čia taip, gal anaip, subliūkšta lyg balionas. Sudėtingas, niūrus, bet labai gražus filmas, tinkamas pavadinimas- tikrai pasilieka su tavim :) Ta imdb nurodyta santrauka apie ką yra tik vizualinė, na taip, matom, kaip McGregor'o vaidinamas psichiatras gauna kietą riešutėlį- įsivaizdinusį menininką, kuris meta verdiktą- šeštadienis bus diena, kada jis atims sau gyvybę. Gydytojas verčiasi per galvą, kad jam padėtų, bet...Viskas ne taip, netikėkit tuo, ką matot, nes visiškai susipainiosit. Goslingas vaidina gražiai, jo veidas idealus vaidinti tragiškiems herojams- ilgo veido žmonės rodo polinkį į jausmingumą. Watt's veikėjos būtinumo nesupratau, bet ir nekliudė, gal tik ambicijos tapt garsia menininke sukėlė prunkštelėjimą, turint omeny, kokius vėjus ji ten tapė. Filmas visą prasmę įgyja tik pabaigoje, todėl reikės kažkada peržiūrėti dar kartą, bet ir tai, daug kas liks nepastebėta, net perpratus idėją daug kas lieka neaišku. Baisiausia- ne kaltės jausmas, o kad su juo reikia gyventi.

2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

The Royal Tenenbaums (2001)


Dar vienas daug metų gaišintas filmas, kuris, maniau nuobodus, bet nė velnio. Visi veikėjai iki vieno nerealūs, net Gwyneth Paltrow, įsivaizduojat? Pasakojimas apie Tenenebaumų šeimą, kuri matė ir geresnių laikų. Vaikai, mažiieji genijai, užaugę tapo nevykėliais, juos kamuoja depresija, dėl visko kalta šeimos galva, anksti palikusi šeimą ir visai ja nesirūpinusi. Dabar, kai vyriausiąjį Tenenbaumą iškrausto iš viešbučio, kuriame jis gyveno 22metus, reikia atstatyt sugriautus tiltus, kad netektų nakvoti gatvėje. Viskas aišku išeina blogai, nes savanaudiškumas ir šeima kartu darniai negroja. Tiek spalvingų veikėjų dar nemačiau nei vienam Anderseno filme- vaikai- Margo, Ričis ir Česas- verti atskirų istorijų. Nensusisekusi dramaturgė, ieškanti nusiraminimo skirtingų vyrų glėbyje, nors daugiausia paguodos išspaudžia cigaretės dūmu, buvusi teniso žvaigždė, kuri vieną dieną viską meta ir išplaukia jūra, bet nuo jausmų nepabėgsi, ir finansų genijus, niekaip nesugebantis atsigauti po tragiškos žmonos mirties, pamišęs dėl savo vaikų saugumo  ir rengiantis staigias išsigelbėjimo pratybas. Be kita ko, dar yra kvanktelėjęs šeimos draugas Elajas, įnikęs į narkotikus, naujas mamos sužadėtinis, pagalbininkas Pagoda, sykį nudūręs Tenenbaumą ir nešęs jį  ant kupros iki ligoninės ir daugybė kitų. Visgi per komiškas situacijas, juodą humorą prasisunkia liūdesys, nes nenusisekusi, nelaiminga šeima nėra nieko juokingo. Stipriausias Wes'o filmas.

The Sinister (2012)

Labai norėjau pamatyti jį Vėlinių išvakarėse, nes turėjau laisvą vakarą ir tikrai planavau, bet gerai padariau, kad pasilikau namie, ir prasukau Walking Dead- American Horror (nors labiau tiktų American Blood) Story maratoną. Filmas baisus, na, išgąsdina, turiu omeny ekraną, didžiulį garsą, žinai kad tuoj kažkas kyštels, tai ne staigmena, bet visagalis triukšmas pviverčia pašikti iš kėdės. Istorija nei nauja, nei ką- šeimynėlė atsikelia į namą, kuriame įvykdyta šiurpi žmogžudystė, nes patriarchas matai, rašo knygą, jam reikia įkvėpimo. Palėpėj randa šlykščių vaizdajuosčių dėžę ir prasideda"kino" seansai su viskio stiklu rankoje. Kuo daugiau žiūri, tuo labiau jam maišosi galvelėj, prasideda paranoja, jam regisi, kad po namus kažkas vaikšto naktimis. Pirmą filmo valandą neįvyksta visai nieko, bet tai ne minusas, priešingai. Tamsos ir šiurpaus garso takelio dėka kuriamas tas nuostabus siaubas, seniai užleidęs vietą kraujo taškymuisi ir mėsų skraidymui. Paliekama erdvė vaizduotei, kai nežinai, kas tyko tamsoje, brrr, nemalonus jausmas paliko. Įvykdytos keturios siaubingos šeimų ritualinės žmogžudystės; deja, jas skiria per dideli laiko tarpai, kad žudikas būtų pajėgus? žudyti vėl ar gal išvis nebegyvas- pribaigtas metų naštos :) Taigi kame esmė? Rašytojas puikiai atliko namų darbus, iškniso ženklą ant sienos, kuris reiškia mažai žinomą blogio dievybę Bagulu, vaikų ėdiką. Atkreipkit dėmesį, kaip profesorius jį pristato, numiriau iš juoko (tiesa, aš vienintelė salėj) :D Filmui daug prikišinėjama, kad siaubai labai nuspėjami, kad pabaigą galėjai pats išrišti, turint omeny, kad iš kiekvienos šeimos likdavo gyvas vienas vaikas, dingęs be žinios, bet mano kriterijai siaubui visai kiti- kad tik nebūtų juokinga!  Ir nebuvo. Gąsdinimas pigus, klišinis, bet tai nekeičia fakto, kad delnai prakaituoja žiūrint :) Kiek daugoka kraujo, bet aš linkusi vertinti teigiamai.