Martha Marcy May Marlene (2011)

Seniai norėjau pamatyti, ir po trumpo ginčo apsisprendėm kartu pažiūrėt, ką padaryt nėra lengva,- kalbu ne apie skirtingus skonius, o tai, kad nuolat keliu neramumus. Viena priežasčių kodėl filmus stengiuos žiūrėt viena, yra ta, kad komentarais ne vietoj ir kritika užknisu kitus; taip jau sugadinau Avatar, kuris, pripažinkim, yra siaubingas filmas ir negaišiu čia jo komentuodama. Taigi Olsen'ų sesutės debiutas kine, drąsus, introducing, o jau pamatai papus, hmm, rizikinga, bet kartu parodo, kad ji atvira eksperimentams ir lyg raudonas brūkšnys atskirta nuo įžymiųjų giminaičių. Elizabeth turi šansų tapti profesionalia aktore, ir debiliškose, realybės neatitinkančiose komedijose, tikiuosi, jos nepamatysime. Prasideda tuo, kad matome kažkokios sektos kasdienybę, darbai padalyti, dienotvarkė aiški, reguliariai ant tavęs užlipa Lyderis, meh, kaip įprasta tokiose mind-rape organizacijose. Filmas kelia daug minčių, nieko panašaus ekrane nežinau, tas valios primetimas daro įspūdį, John Hawkes įsimintinas tipas, o ta dainelė, ohoho, kelia šiurpą. Vadinasi Marta atsikvoši ir pabėga, apsistoja pas seserį ir jos vyrą, bet pagyvenus 2 metus "nenormaliai", sunku įsivažiuoti, prasideda neurozės ir paranoja. Cool. Tik vieno nesupratau- pabaiga. ???? Jausmas toks, lyg netikėtai gavus per veidą, ne skauda, bet nustebimas palieka be amo, ir aš ne gerąją prasme. Taip šiurkščiai nutraukti filmą! Aš suprantu, dviprasmiškas endingas nieko naujo, bet common, o kur nuoseklumas, be to, net ir mįslingam galui turi būt suteikta daugiau informacijos. Durna atomazga nubraukia nemažai taškų, bet visuma neprasta.