Nightbreed (1990)

Pirma reakcija, prasukus filmą- garsioji, "oh, taip blogai, kad net gerai"! Juokingi monstrai, besislepiantys senose kapinėse, "antikvariniai" superefektai, megztiniai,kurių kratytųsi net tavo močiutė- nuostabi 90-ųjų dvasia! Jaunas vyrukas Būnas kamuojasi su košmariškais sapnais ir lankosi pas itartiną psichiatrą, kurį vaidina ne kas kitas, o garbusis David'as Cronenberg'as! Ir vaidina taip šlykščiai nuostabiai, kad užsimanai užčiaupti jam marmūzę, spirti į šikną ir t.t., tokius nemalonius jausmus sukelia jo veikėjas:) Palaukit, pamatysit jo kaukę, girdėjot apie serijinį žudiką Sagaakį? :D Taigi prunkšti iš juoko ir tada pasirodo.. jie..monstrai, besislepiantys nuo žmonių, bet dar nepamiršę, kas yra geras humoras :) Intelektualusis daktarėlis užsiundo ant Būno policiją, na, pamaklina taip, kad visa kaltė kristų jam, ir vaikį negailestingai suvarpo kulkų kruša. Manot jis miršta? Tai apie ką tada būtų filmas?! Ne, Craig Sheffer herojus grįžta kaip Cabal, mistinė būtybė, mažai besiskirianti nuo žmogiško pavidalo. Čia dar pasisekė jam, nes yra monstrų, kurie atrodo kaip didelė mėšlo krūva su burna viršuje:D Vizualiniu požiūriu padirbėta nuostabiai- jokie hariai poteriai taip nepavaro, ar avatarai, ar dar koks mėšlinas fantastinis filmas, čia tiek širdies, tiek fantazijos, tiek daug rankų darbo- kostiumus turbūt kūrė valandų valandas. Netikėtai "atradau" savyje aštuonmetį berniūkštį, tai įsijaučiau finale, kad net ant žemės atsisėdau, krykščiau, akys lakstė kaip lazeriukai- omg, tokiam amžiuje:D Taigi filmas rutuliojasi apie tai, kad šlykštukas psichiatras sužino apie mistinį Midiano miestelį, kur gyvena padarai, pranokstantys tavo vaizduotę, ir nutaria juos išgalabyti. Dar ten įsitrina Būno mergina, negalinti susitaikyti su mylimojo netektimi ir kišanti savo šlykštų megztinį, oi, atsiprašau,t.y. nosį kur nereikia, ir prasideda žūtbūtinė kova už išlikimą. Wow, tiesiog wow. Pabaiga tik suerzino, potenciali proga tęsiniui, ir jo.. nėra! :( Kažkaip prisiminiau Maironio eilutes "laikai brangiausi, ar jūs dar sugrįšite, ar vien minėsime kaip savo jaunystę?" Visi geri filmai JAU sukurti, tereikia paieškoti...

Pin (1988)

Psichologiniai siaubiakai patys geriausi, nes smegenims netenka susidurti su protu nesuvokiamais svetimkūniais, ir paskui juos negailestingai sudoroti- plyšti juokais. Kiekvienam labai lengvai gali pasimaišyti protas, o tai verčia susimąstyti. Daktaras Lindenas labai savotiškai auklėja savo vaikus- pasitelkęs pilvakalbystę, svarbias gyvenimo pamokas perteikia per medicininį manekeną, vardu Pinas. Mergaitė suvokia, kad čia tėvas žaidžia, o štai berniukas priima viską už gryną pinigą. Bėga metai. Per nelaimingą atsitikimą žūva tėvai, ir, dabar jau paaugliai, Ursula ir Leonas lieka vieni. Štai čia beprotybė pradeda imti viršų- Leonas traktuoja Piną kaip žmogų, kaip šeimos narį. Sodina jį prie bendro stalo, tariasi svarbiais klausimais, blogiausia, kad Pinas "pataria" atsikratyti kai kuriais žmonėmis. Tėvą vaidina mano mėgstamas veikėjas iš serialo "Lost"- ponas Lokas, arba Terry O'Quinn. Keistokas filmas, bet žiūrisi gerai, kai norisi biški pasišiurpinti, bet jokiu būdu nenusivilti. Atsargiai, tėvukai, su tom kalbančiom lėlytėm :)...

In & Out (1997)

Okey, šitas nėra intelektualus ar prasmingas, kaip kažkada man yra pasakę- neskaitysiu šito blog'o daugiau, nes čia patalpintas Never Been Kissed, bet.. Grįžti užsigrūzinęs, pvz. pagavo kontrolė autike be bilieto ir atėmė iš tavęs Daukantą, pamatei ex'ą Maximoj su kažkokia žiurkiaveide ir iš pasiutimo nusipirkai kibirą ledų, nors gelbėjimosi ratas klykė to nedaryti; o gal suvokei, koks šūdinas tavo darbas ir kad esi verta geriau, bet tau geriau nebus ir pan. Kiekvienas turi savo kraitelėj turi kažkokių kasdienių smigtelėjimų į subinaitę. Tai metas, kai norisi kažko paprasto, netgi tūpo, nes Ingmaro Bergmano stiliaus psichodelika vargu ar nuotaiką pakeltų. Taigi toks šitas filmas. Amerikietiškas iki kaulų smegenų, kvailokas, bet žiauriai mielas. Kevin Kline vaidina gėjų mokytoją, kuris pats to nežino- netgi ruošiasi vesti. Bet štai per Oskarų apdovanojimus (ot gera parodija) buvęs mokinys rėžia kalbą, dėkodamas buvusiam savo pedagogui (kaip gražu), pabaigoje rėžia- "ir jis yra gėjus" (kąąą?!) Kadangi miestelis mažas, bendruomenė šokiruota- sulekia žiniasklaidos rykliai atsikąsti pikantiškos istorijos gabaliuką, vestuvės žlunga, mokytoją iš darbo atleidžia.. Tačiau pabaiga laiminga, nes kitaip ir būti negali, čia fikcija, o ne mūsų bestebuklė kasdienybė. Nesigilinsim, kaip jis anksčiau nesusiprato, kaip įmanomi 3 metai draugystės be sekso, tiek to. Juokinga žiūrėti, ir to pakanka. Geriausia vieta- "vyrai nešoka" :D ir be abejo, visi kadrai su Joan Cusack, dievinu šitą aktorę!

The Pretty One (2013)

Dvynės Lorel ir Odri negalėtų tarpusavyje skirtis dar labiau- Lorel yra rami, tyki mergina, rengiasi senamadiškom mirusios mamos suknelėm (creepy) ir iki šiol gyvena su tėvu. Odri- smarki, ryžtinga, iškart pelnanti aplinkinių simpatijas,siekianti karjeros Niujorke. Tačiau jųdviejų ryšys stiprus, koks tik identiškų dvynių gali būti. Todėl kai tragiškai žūva viena seserų, prasideda tikra velniava, kaip supratau, viskas susipainiojo vien dėl šukuosenos. Kai sudalyvauji savo pačios laidotuvėse ir pamatai, kad niekas iš aplinkinių nepraveria burnos tarti keletui žodžių, susimąstai. Ko vertas toks gyvenimas, praėjęs be pėdsako kitų sąmonėje? Velniop jį. Taigi, apsimetusi savo energingąja seserimi, Lorel atvyksta į Niujorką bandyti gyventi kitaip, ne taip apgailėtinai. Diskutuotinas poelgis, bet mirtis ir tos groteskiškos laidotuvės išsklaido kortas smegeninėj, belieka beverčiai joker'iai. Filmas keistas, bet pagrindinė aktorė labai miela, didžiaakė Zoe Kazan, matyta kaip neurotiška, vestuvių bijanti menininkė Happythankyoumoreplease. Aišku, idėja pasisavinti kito tapatybę nėra nauja kine, bet kažkaip dar neteko matyti nei vieno atvejo, ir šiaip, dvyniai man visad atrodė labai įdomus fenomenas. Tokia duobėta kelionė atgal į save. Nors nešioji basutes su kojinėm, tapai abejotinos vertės paveikslus ir įsimylėjus elgiesi kaip pusprotė, faktas, kad vistiek kažkam patinki. O kad tikram gyvenime taip būtų...

Chicago Cab (1997)

Įdomus derinys- daug įžymių Holivudo veidų, bet garantuoju, mažuma yra girdėję apie šį filmą. Viena nurauta taksisto darbo diena. Pati labai retai naudojuosi taksi, man amžiais kliūva keisti tipai, su kuriais važiuojant vaizduotė nuklysta į artimiausią skersgatvį ar tradiciškai- mišką, bet.. Dieve, jūs per dieną pavežiotumėt tiek debilų, kartais netgi rizikuodamas gyvybe, ir jums varžtas atsisuktų. Įsėda pačio įvairiausio plauko žmonės- religiniai fanatikai,  6 ryto! jskubantys, kad spėtų į bažnyčią prieš darbą- pakraupau, narkomanai, su kuriais nežinai ko laukti, vienišos moterys, priekabiaujančios ir provokuojančios- šitoj vietoj miriau iš juoko ir t.t. Pavaizduoti visi ekscesai, kiek tik galima, ypač kraupus John Cusack keleivis. Tik į vidurį filmo atslenka Scorcezes Taxi Driver kaip pirmtakas, bet jokio nusižiūrėjimo čia nėra. Ir visas filmas pavykęs vien dėl Paul Dillon- vienišo taksisto, kuris dirba per Kalėdas.. Jis mėgsta bendrauti, nesvetimas empatijos jausmas, bet gale dienos, nieko nenustebindamas, sako- nekenčiu šito darbo. Vyruti, visiškai tave suprantu- darbas su žmonėmis prie gero nepriveda, išvis, žiūrint filmą, gali pasidaryt sociopatu, taip kad atsargiai!:) Beje- tinkamiausias laikas- gruodžio 20-22d vakaras, lengviau pasinerti į atmosferą, tačiau kartu jis nubraukia šlykščius blizgučius nuo materialistinės eglutės- ne visiems Kalėdos smagios, o ypač tiems, kas turi dirbti su bepročais, įkyriai save žmonėm vadinančiais..