2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Gadjo dilo (1997)

Jaunas prancūzas leidžiasi į beprotišką kelionę- ieško dainininkės, kurią girdėjo tėvo kasetėje. Taip jis atsibeldžia į čigonų kaimą- čia nuolat geriama, šokama, dainuojama, verkiama ir juokiamasi, bet rimtai nedirba niekas. Susidraugavęs su Izidoriumi, Stefanas gauna unikalią progą pažinti kultūrą, kuriai visuomenė vienareikšmiškai klijuoja vagių ir apgavikų etiketę. Jis įrašinėja dainas, stebi jų laidotuves ir vestuves, mokosi romų kalbos ir užmezga pažintį su žavia čigone Sabina. Čigonai- tikri fatalistai, likimo smūgius priima ūmiai- su ašarom, riksmais- bet tai trunka neilgai, nes gyvenimą reikia švęsti. Aiškios siužeto linijos nėra, neaišku, kur link einama., bet filmas įtraukia.  Viskas taip autentiškai atrodo- spalvingi rūbai, dainos, tuntai vaikų- jei nuomonės ir nepakeiti apie romus, bendram išprusimui tai labai naudingas filmas.

Bone Tomahawk (2015)

Viso filmo metu jaučiau ledinį šaltį, krėtė įtampa, o širdis šokinėjo.. Kanibalai vesterne- to dar neteko regėti. Vietovės nuostabios, kaip man patinka- daug smėlio, akmenų, vos vienas kitas medelis, kalnai- ir mažas miestukas su šerifu, nerealiuoju Kurt Russel. Paslaptingai dingsta gydytoja,  pareigūnas ir sulaikytas nepažįstamasis, kuriam jie teikė pagalbą. Gretimais ūkyje kažkas išmėsinėja juodaodį ir pavagia arklius. Vietinis miesto indėnas turi prastų naujienų- tai atsiskyrėliškos genties darbas, jie išsigimėliai, valgantys žmogieną... Gydytojos vyras dega nekantrumu ją surasti, nesvarbu, kad koja- ne pačios geriausios būklės. Russel'as taipogi ne toks šerifas kaip Bizūnas iš Simpsonų; kartu su padėjėju ir dar vienu indėnų žudymo meistru ketvertas išsiruošia į skubotą, neapgalvotą ir net beviltišką paieškų žygį. Tas neapdairumas sulaukė daug kritikos, bet žmonės- kiekviena minutė brangi. Filmo pradžioj aiškiai pasakyta, kad visi vyrai kažkokioj medžioklėj ar kur, sulaukti pastiprinimo iš gretimos gyvenvietės- užtruktų per ilgai, galbūt jau gaužiami kaulai, telegrafas tau ne išmanusis telefonas.... Silpniausia ketverto grandis- Patrick Wilson, aktorius simpatiškas, bet lyg Pinokis, vaidyba medinė. Kurt'as yra kietas, indėnų žudikas, Mathew Fox- kažkoks creep'as,  smagiai papildo bendrą vaizdą. Tačiau pats pačiausias- šerifo padėjėjas, neatpažįstamas Richard Jenkins- tie tauškalai, kuriuos iš pradžių priimi kaip senatvinius nupezėjimus, netikėtai pereina į išmintingą kalbą, laikysena, sąmojis.. Tikras auksas ir pelenuose žiba, fantastiškas aktorius. Man patinka road movies, o čia dar toks įdomus sąstatas, nei vienos bobos! Visai neprailgsta 2 val, per kurias svarstyklės krypsta toli gražu ne jų naudai. Žmogėdros- jėgiški, idėja su trachėjų "švilpuku"- privertė kūną pagaugais lakstyti. Filmo pabaigoje yra vieta, nuo kurios skrandis lauk verčiasi, gal kiti mėgsta gor'ą ir nieko nepajus, bet man  ypač neskanu buvo. Pabaigą įsivaizdavau kiek kitokią, bet nesunkiai priėmiau ir tokį sprendimą. Vesternų fanams, kurie mėgsta aštriai.

2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Embrace of the Serpent (2015)

Gėda pelėda, aplankiau vos vieną Kino pavasario filmą, ir tai vos ne vos.. Pritrenkiantis reginys. Vokiečių mokslininkas, pašventęs gyvenimą laukinių Amazonijos džiunglių gentims tyrinėti, priėjo liepto galą- jis sunkiai suserga, klausimas, ar gyvens. Paskutinė viltis- šventas augalas, kurį padės rasti šamanas Karamakatė, paskutinis savo genties atstovas. Prasideda kontempliacinė kelionė po civilizacijos nuniokotas džiungles: "kaučiuko baronai" žiauriai ir be gailesčio išnaudoja čiabuvius, vadinamieji misionieriai sėja sumaištį patikliose, primityviose laukinių galvose.. Vieta, kur Jėzumi apsimetęs baltasis priverčia jį garbinti kaip Dievą, mane abstulbino. Ironiška, kad civilizacija- tai griaunamoji jėga, kur link juda kolumbiečiai, ten žydi gaisrai ir luošinami žmonės. Pasakojama retrospektyviai, praėjo laiko, kol supratau, kad akiniuočiui padeda senas Karamakate. Simbolizmas filmo pabaigoje- tigras ir smauglys- liko man neaiškūs.. O šiaip labai džiaugiuosi, kad dar yra vietų, kur žmogus nėra įkėlęs kojos ir nesutraiškęs kažkm galvos ar sunaikinęs gyvenamosios buveinės...

2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Aberdeen (2000)

Kaizer susilaukia skambučio- motina praneša, kad nepagydomai serga ir prašo atvažiuoti. Taip pat atsivežti tėvą. Pastabėlė- tai chroniškas girtuoklis, kurio ji senai nematė, taigi bus nelengva. Duktė spontaniškai sutinka. Nutinka viskas, kas tik įmanoma- pirmiausia- pragertas lėktuvo skrydis. Jiems tenka keliauti iš Londono į Norvegiją su mašina, o tada prasideda. . Vieta, kai jis apsišlapina ir pargriuvęs nebegali atsikelti; fui, per nugarą šiurpuliai lakstė. Bet kuri pasiduotų, o Kaizer randa šmaikštų situacijos sprendimą. Road movie, du žmonės turi progą geriau vienas kitą pažinti. Stebėdamas randi vis daugiau panašumų tarp tėvo ir dukters, galbūt tai ir laiko juos drauge. Kaizer- aikštinga, nepriklausoma, mėgstanti vienos nakties nuotykius su nepažįstamaisiais ir įnikusi į kvaišalus. Jos karjera klostosi puikiai, tačiau mergina be galo vieniša, kupina pykčio. Keisčiausia, kad tokį tėvą laikytum atmata, sugadinusiu vaikystę, o iš tikrųjų ne. Trumpas kadras filmo pradžioj parodo, kad būta itin stipraus ryšio, meilės. Gal todėl jie nepasiduoda?  Nunešė mane šitas filmas, toks sunkus psichologiškai ir visom prasmėm nuostabus."Klouno nosis visai ne tam, kad juoktumeisi, tai nosies apsauga".

L'uomo delle stelle (1995)

Yra filmų, tokių gražių, kad širdis apsąla.. Italijos gamtos vaizdai ir paprasti žmogeliai, į kuriuos gali pažiūrėti iš arčiau, pasitelkęs kamerą. Į mažą kaimelį  atvyksta keliaujantis fotografas. Už specialią kainą jis siūlo greitą šlovę Holivude su pasakiškais honorarais. Ant tokio kabliuko vargu ar užkibtų išsilavinęs miestietis, viskas taip ir trenkia klasta, bet šitie varguoliai.. Jiems tai įvykis, viltis, kad "rytoj išauš nauja diena"..Užverda "Vėjo nublokštų " repeticijos, kaimiečiai deklamuoja Reto Batlerio ir Scarlet dialogus, juokinga ir graudu. Tas beviltiškas, toks naivus noras išsiveržti iš skurdžios buities ir liūdno gyvenimo verpeto. Humanistinis toks. Atskleidžia, koks pažeidžiamas, jautrus ir gražus yra žmogus (aišku, liežuvis išnirtų apie lietuvius taip pasakyti, bet juk čia italai, tai relax). Piemuo ižpuvusiais dantimis samprotauja apie žvaigždes, mergina guodžiasi praradusi gerą vardą, partizanai, besislepiantys olose ir kt.- liksit sužavėti. Iš pradžių jis tikisi greitai pralobti, bet tos nuogos išpažintys pralaudžia savanaudiškumo luobą.