2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

El abrazo de la serpiente (2015)

Gėda pelėda, aplankiau vos vieną Kino pavasario filmą, ir tai vos ne vos.. Pritrenkiantis reginys. Vokiečių mokslininkas, pašventęs gyvenimą laukinių Amazonijos džiunglių gentims tyrinėti, priėjo liepto galą- jis sunkiai suserga, klausimas, ar gyvens. Paskutinė viltis- šventas augalas, kurį padės rasti šamanas Kramakatė, paskutinis savo genties atstovas. Prasideda kontempliacinė kelionė po civilizacijos nuniokotas džiungles: "kaučiuko baronai" žiauriai ir be gailesčio išnaudoja čiabuvius, vadinamieji misionieriai sėja sumaištį patikliose, primityviose laukinių galvose.. Vieta, kur Jėzumi apsimetęs baltasis priverčia jį garbinti kaip Dievą, mane abstulbino. Ironiška, kad civilizacija- tai griaunamoji jėga, kur link juda kolumbiečiai, ten žydi gaisrai ir luošinami žmonės. Pasakojama retrospektyviai, praėjo laiko, kol supratau, kad akiniuočiui padeda senas Karamakate. Simbolizmas filmo pabaigoje- tigras ir smauglys- liko man neaiškūs.. O šiaip labai džiaugiuosi, kad dar yra vietų, kur žmogus nėra įkėlęs kojos ir nesutraiškęs kažkm galvos ar sunaikinęs gyvenamosios buveinės...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą