2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

Loving Vincent (2017)

Vertas "Oskaro", bet kažin ar jį gaus. Ekrane atgyja garsiausi olandų tapytojo, Vincento van Gogo paveikslai. Pašte radęs paklydusį laišką, praėjus metams po dailininko mirties, tėvas įpareigoja netikėlį sūnų surasti adresatą, kaip pagarbos ir atsakomybės ženklą. Vaikinas sutinka daugybę žmonių, kurie pažinojo dailininką, visų pasakojimai skiriasi. Koks žmogus jis buvo? Dėl ko sielvartavo, kuo gyveno?  Vieniems jis- beprotis neurotikas, vienišius, kitiems- nesuprastas genijus, kuriam pasaulis nebuvo pasiruošęs. Čia tik  interpretacija, remiantis paskutinėmis Vincento gyvenimo dienomis ir biografijos fragmentais, jo mirties aplinkybes tebegaubia paslaptis. Labai liūdnas filmas, neteisybė gniaužia kvapą. Kas pelnosi iš milijonų vertų paveikslų šiandien, kai savo laiku autorius tesugebėjo parduoti vos vieną? Seniai neteko matyti geresnio animacinio filmo. Pagaliau nebe šlykšti kompiuteriais sukurta bedvasė animacija, o edukacinis, domėtis kultūra skatinantis šedevras.

I am a Killer (2016)

Serijiniai žudikai visada kėlė susidomėjimą; šis prasinešė ne taip toli, kaimyninėje Lenkijoje, 7-ajame dešimtmetyje, vadinamasis Silezijos vampyras. Keliolika brutaliai nužudytų moterų, beprecedentis atvejis Europoje. Policiją spaudė valdžia, reikėjo žūtbūt rasti kaltą ir atkurti ramybę bei taiką; atkreipkit dėmesį, rašau kaltą, o ne žudiką. Ir rado, vyras pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku. Atitiko profailą,  gyveno netoli vienos iš aukų, garsėjo sunkiu charakteriu. Ko daugiau reikia? Pareigūnas Jasinskis, išaiškinęs žudiką, tapo garsus, maudėsi prabangoje. Bet pamažu ima trupėti gražus fasadas; iš kito nelaimės sau pamatų neklosi. Iš šalies žiūrint, joks teismas nebūtų nuteisęs įtariamojo šiais laikais, juk akivaizdžių įrodymų nebuvo, liudininkų taip pat. Beje, kalbant apie pastaruosius- žmona vyro nekentė, garsėjo kaip kurva, kaip galima atsižvelgti į jos parodymus? Arba tie įbauginti vaikai? Žiauru. Teisingumo farsas, nė akimirkos nesuabejoji, kad viskas tik dėl tų, kurie nori kraujo, padėti tašką nemalonioje istorijoje, vyras- aplinkybių auka. Nors žudynės liovėsi, vargu ar jie pagavo tikrąjį nusikaltėlį.

2017 m. gruodžio 26 d., antradienis

Brigsby Bear (2017)

Trenkė per smegenis nuo pat pradžių- kapitaliai kitaip įsivaizdavau, apie ką bus filmas. Super...Neišspoilinsiu kitiems, tik paminėsiu keletą įstrigusių akcentų. Filmas nebūtų taip gražiai pavykęs be nuoširdžios autsaideriškos Kyle Mooney asmenybės. Turint omeny, kokį siaubą patyrė herojus, sunku įsivaizduot, kaip reiktų perteikti jo emocijas ir vidinį pasaulį ekrane; aktorius susitvarkė fantastiškai. Vaikinui idiotiškas "Brigsby Bear" šou - visas gyvenimas, todėl nutrūkus filmavimams, dėl savaime suprantamų priežasčių, jis nutaria šou užbaigti pats. Įdomus sprendimas Džeimsą išleisti į jaunimo vakarėlį, kur taškomas alkoholis ir visi tripina, bet netradiciniai sprendimai padeda nusikratyt ašaringos šeimos dramos atspalvio, kurį taip mėgsta Holivudas. Čia vienas geriausių indie žanro filmų, matytų per keletą metų,  jaudinanti redemption story, sykį net ašarą nubraukiau. Kvaili dalykai gali pasidaryti esminiai.

Choose Me (1984)

Dar vienas iš Alan Rudolph kolekcijos: pseudoromantiškas, neurotiškas ir kiek isteriškas, dar mažiau suprantamas nei Trouble in Mind.  Anyway, traukia akį ir išjungti nesinori. Baro savininkė Eve nesiskundžia vyrų dėmesiu, greičiau priešingai, per populiarumą kyla daug bėdų. Įklimpusi į santykius be ateities su vedusiu vyru, ji dažnai skambina į radijo stotį, kur kenčiančius dėl meilės konsultuoja daktarė Love. Daktarė- tikra sensacija, moterys žavisi ja, vyrai- fantazuoja. O realybėje moteris pati reikalinga psichiatro pagalbos. Ironiška, garsi konsultantė pati niekada nemylėjo. Taip susiklosto, kad daktarė tampa naująja Eve kambarioke, ir įsilieja į audringą barmenės asmeninį gyvenimą. Lyg tyčia akiraty pasipainioja naujas gerbėjas, kuris vis išslysta iš rankų, Eve prie to nepratusi. O čia dar pavydus meilužis ir jo žmona įsuka nesusipratimų grandinę, kartais norisi juoktis,  kartais pasakyti- wtf??? Įstrigo frazė: "Aš nepykstu, kad miegojai su mano žmona, juk aš prancūzas, bet fotografuoti ją nuogą miegančią, tu prakeiktas iškrypėli..." Jei paklaustų, tai apie ką visgi čia, atsakyčiau kad apie vienatvę. Vedančią iš proto ir verčiančią drebėti iš baimės...

2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Female Trouble (1974)

Stereotipai kine, kaip ir ištikimybės įžadai , duoti bažnyčioje, laužomi kasdien. Kas galėjo pagalvot, kad žiūrovai lėks tekini žiūrėti, kaip žmogus nusipjauna koją ir panašias šlykštybes "Pjūkle", kuris virto ištisa saga?  The Human Centipede? Arba kvailos romantinės komedijos, kuriose vulgarumas pasiekė epogėjų- romantiška pažintis prasideda.. depiliuojant vyro išangę (Blogų mamų Kalėdos)! Ir vis dėlto. John Waters niekas nepralenkia, net šiandien. Jo filmuose tyčiojamasi apskritai iš visko- šeimos, tėvų ir vaikų santykių, pensininkų, meilės, svajonių, mušami vaikai ir t.t. O juk kalbu apie septintąjį dešimtmetį,- prie liežuvio galo buvo prilipęs Vietnamas, hipiai rūkė žolę ir deklaravo laisvą meilę- karočia, idealų žmonės dar turėjo. Ir pamatai ekrane storą pusamžę moterį, įspraustą į odinį korsetą, lašiniai virsta per kraštus, o ji pati..įtikinėja sūnų tapti gėjumi. Arba Devine, storas transvestitas- maištinga paauglė, kuri pabėga iš namų, pagimdo nesantuokinį vaiką, galiausiai susideda su perversiška porele, kuriuos jaudina nusikaltimai.. Make up'as, šukuosenos, rūbai, nuolatinis išsidirbinėjimas ir vapymasis- nežinau,... stilingas. Kokiu būdu turinys neatrodo debiliškai? Atsakymas- John Water yra prasto skonio genijus. It's above criticism. Man asmeniškai nunešė stogą labiau už Pink Flamingos, o ten valgomas šūdas, lol.

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Polyester (1981)

Prisiminus Divine, nusprendžiau pažiūrėti daugiau šio kaprizingo, nutukusio, vulgariai fantastiško transvestito filmų. Dauguma  režisuoti John Waters, jiedu buvo geri draugai nuo mokyklos laikų, du Baltimorės outcast'ai... Statistinio amerikietiškos šeimynėlės portreto parodija, pereinanti į groteską- aktoriai į šipulius sumala klišinius tėvo, motinos, vaikų vaidmenis. Namų šeimininkė Fransin (puikusis Divine, kas gi kitas) išgyvena krizę- paaiškėja, kad sutuoktinis svetimauja su sekretore, dukra prisilaksto su bernais, o sūnus galimai yra pėdų fetišistas- iškrypėlis. Veikėjai malasi ekrane lyg narkotikų prisiriję- tiek maivomasi, trypčiojama, šokinėjama, kad normaliam žiūrovui norėsis vemti. Bet mes juk ne statistinis vienetas, ar ne? :) Herojai vulgariai vaiposi, išjuokia savo personažus- man asmeniškai labai patiko dukros draugas, "blogas berniukas" Bu-bu. Divine puikiai pašiepia supermamytės portretą. Nuobodulys, nuolatinis verkšlenimas, autoriteto šeimoje neturėjimas, apsirijimas ir problemos su alkoholiu- viskas kažkur skausmingai girdėta, ar ne? Mąsčiau, ką galėtų reikšti pavadinimas. Naftos produktas, dirbtinis pluoštas, kurį vilkime kasdien, kol prakaito kvapas tampa nepakeliamas.  Kaip ir šeimyninis gyvenimas, tegyvuoja viengungiai!

Trouble in Mind (1985)

Nepaisant klaikiai antifeministinio, moters nepriklausomybės idėją į dulkes trypiančio Lori Singer herojės įvaizdžio, juosta verta dėmesio. Jaunos poros pastangos rasti laimę dideliame mieste. Jiedu atvyksta į Lietaus miestą, į Vandos kavinę, kur renkasi neeilinės personos. Iškart jų likimai pasuka skirtingomis kryptimis.  Vyras įsitraukia į nešvarius darbelius- lengvi pinigai, svaigalai, moterys, o mergina su vaikeliu patraukia seno vilko akį. John Hawkins- buvęs policinkas, tik ką išėjęs iš kalėjimo. Nužudė vietinį mafiozą, norėdamas utikrinti aplinkinių ir artimųjų ramybę. Herojai ieško naujo starto galimybės, štai apie ką ši chaotiška, liūdnoka drama. Skamba melancholiškas, atpalaiduojantis, puikiai atmosferą atspindintis garso takelis, iš esmės muzika yra viena iš priežasčių, kodėl neišjungi ir žiūri toliau. Lėto vystymo, mažai kas vyksta. Iki pamatai Divine, ir gali drąsiai sakyti- vertėjo. Esu pasikabinus jo ir Hohn Waters bendrą nuotrauką ant sienos, nerealūs. Šįkart Divine- gangsteris Hily Blue su ypatingu braižu- priešų plaučius užpila vandeniu. Regis, tai vienintelius filmas, kur aktorius vaidina vyrišką personažą, nors homoseksualios gaidelės išlieka. Pabaiga idiotiška, turiu omeny Hily Blue šventės epogėjų. O jauniesiems teks pasirinkti, kokį gyvenimą jie nori gyventi. Visiškas jovalas, bet visgi užkabino, kad čia rašau.