Insidious (2010)

Siaubo filmų, kaip jokio kito žanro, trūkumai bado akis aštriausiai, bet pasvėrus visus "už" ir "prieš", skirčiau obuoliuką. Šeima įsikrausto į namą, ir štai ima judėti daiktai, trankytis durys, nelaimė su vaiku- aloha poltergeiste. Bet pakeitus gyvenamąją vietą geriau nepasidaro, nekviesti svečiai dar labiau suįžūlėja. Tradicinės figūros- ekstrasensė, vaiduoklių medžiotojai ir... omg, tas kriugerio hibridas :D Filmą ištempia netikėtumai, verčiantys pašokti iš vietos, puikus grimas ir originali idėja, pagirtina, kad nėra erzinančio bobiško verkšlenimo, kas taip sugadino vaizdą "The Shining", Rose Byrne verta pagyrimo. Sukau galvą, ar teks nusivilt pabaiga, bet likau patenkinta atomazga :) Ok, ok, prisipažinsiu, žiūrėjau viena bendrabuty ir kroviau į kelnes iš siaubo, tokia šustra tik dabar, sąmojį laidau :D

Everything Must Go (2010)

Jau maniau išjungsiu po keliolikos minučių, bet staiga užkabino ir nebepaleido. Ne aukštasis kino menas, bet kažką tokio turi. Įdomu žiūrėti į Will Ferrelą nesimaivantį; paprastas žmogus- jei nebūtum matęs jokios komedijos su juo, nė neįtartum, kad komikas-komedija nepavadinčiau, nors prunkštelti tenka, visgi daugiau liūdnų vietų. Visada gaila geros širdies žmonių, tokius gyvenimas pakerta pirmiausia (You looked happy, what happened? What happened? Life happened). Viršsvorį turintis juodaodis berniukas, padedantis parduoti turtus nuo vejos pelnė mano simpatijas, dabar kine retai pamatysi natūralumą. Nėščia kaimynė fotografė nė nežinau, jos funkcija man liko neaiški, nebent ta, kad Nikolas pasielgia labai gražiai ir padovanoja jai seną polaroido aparatą ir pataria nesitaikstyti su neaiškia gyvenimo situacija; žiauri tiesa kainuoja daiktų krušą, bet čia nieko naujo; žmonės tik sako, kad nori girdėti tiesą, nekenčia melo, bet nuoširdumas lieka neįvertintas. Antras rimtas Willo vaidmuo po Stranger than Fiction, tikėkimės, ne paskutinis.

The Usual Suspects (1994)

Vietoj twisto pabaigoj galvoje nuskamba frazė- taip ir maniau, taigi iš tavęs atimama staigmena, netikėtumas, kita vertus, trilerį išgliaudytų kiekvienas jūsų. Esmė ne tame, kas už viso to stovėjo, o kaip tai buvo papasakota, verta pagyrimo, che che, Koyabachi :D Akį patraukiantis siužetas ir kruvinas finalas- paskutinės 30min- gerokai išjudina kraujotaką, adrenalinas užplūsta, iš to supratau, kaip pasiilgau crime žanro, nes šis filmas buvo pirmas po ilgoooos pertraukos. Penketukas pasirodė kiek stereoitipiškas: autoritetas, puošeiva, kietuolis, nevykėlis luošys ir karštakošis bičas, bet kadangi kiekvienas turėjo charakterį, neištirpo filmo eigoje. Kad ir keista, už šį vaidmenį Spacy Oskaro neduočiau, žymiai labiau man patiko Gabrielis Byrnas; American Beauty- va ten tai darbas.Pavardžių daugoka, trileris verčia pamąstyt ir nuolat stabdyt filmą, kad suprastum apie kokį veikėją kalbama, bet tais metais, 1994-aisiais, tikiu, buvo šedevras. Gale lieka tik vienas klausimas- Kaizer Soze- ir ar jis egzistavo?

Melancholia (2011)

Antroji metų premjera, taip nekantriai mano laukta- šūdas, kada aš nueisiu į kiną, kad viską neišlaukus per kompą stebeiliju?? Filmas lėtas, melancholiškas, mistiškas, o trumpiau- keiiiistas, kaip ir būdinga Von Trierui. Aktorių pasirodymai sužavėjo, ypač Kirsten Dunst- tas niūrus žvilgsnis pradžioj- net šiurpas nukratė; gražu žiūrėti, kaip tobulėja aktorė (kažkada filmavosi Bring it On, Dieve šventas...) Vestuvės, kurioms išleista belekiek babkių ir kurių niekam nereikia. Nuotaka taip dažnai keičia nuotaiką, čia dingsta, čia vėl atsiranda, iškart supranti kad turim reikalą su psihologo galvos skausmu:) Būsena atvaizduota idealiai. Filmas padalytas į dvi dalis, Justine ir Clare, pirma griūva vienas, po to- kitas pasaulis. Be nuogybių miške neapsieita, kaip čia Larsas be šito, nu bet vyriška lytis tik džiaugsis, nors ir trumpai. Žemės dienos suskaitytos, į ją tuoj trenksis kita planeta, bet juk vis tiek čia nieko gero, kaip sako Justine. Savotiškas.

Barfly (1987)

Šiandien pabaigiau skaityt Charles Bukowski "Holivudą", todėl buvo pats laikas pažiūrėti Barfly, autobiografinę ištrauką iš rašytojo gyvenimo, kur figūruoja jo alter ego- Henris Činaskis. Nors man ir nepatiko Rourke vaidyba, per daug maivėsi, o jo draugužė Vanda- nesuprasi kodėl jie pasirinko Faye Dunaway, bet buvo smagu. Kiekvienas mėgstantis išmest burnelę (o tokių dauguma), pajus kylantį troškulį. Butelis keičia butelį, ciagaretės, blevyzgos, apšnerkštas baras, muštynės.. Padugnių pasaulis, žemiausias sluoksnis, kuris kasdien tvinksta ydose- paleistuvystė, pyktis, girtuoklystė. Smegenys suskystėję nuo alkoholio, diedukas jau nepataiko stikliuko į burną, bet pasiriša ranką ir davai- makt.. Realybė žiauri, bet viską švelnina humoras ir nusiteikimas- let's get a booze, I need it like spider needs a fly. Juokinga, kad tokio mažo biudžeto juostai prireikė tiek pastangų, studijos viena po kitos atmetinėjo niekam neįdomų scenarijų, o aktoriai maivėsi ir išsidirbinėjo kaip išmanė- scena su Vandos kojom- aktorės kaprizas, pakurstytas tuštybės, pamanyk, kokios mano leškos gražios.

The Tree of Life (2011)

Viena mano laukiamiausių šių metų premjerų (kita- Larso von Triero "Melancholia"). Žiūrovai pasidalinę į dvi dalis- tie, kurie išjungė po 15min, nes juos užpiso "nesąmoningi kosmoso vaizdai", kurie pasijuto išsekę, nieko nesuprato, arba giria koks šedevras čia, o aš..Prognozuoju "Oskarą" kinematografijos, montažo arba originalaus scenarijaus kategorijose. Malick'as rado naują pasakojimo formą- pasakojimą be pasakojimo, pasekę įvykius suprasit, kad šiame filme nieko neįvyksta, nėra dėstymo, intrigos, kulminacijos, atomazgos, priežasties- -pasekmės ryšio; priešingai nei ankstesniuose filmuose, nors žmogaus nesvarba, galima sakyt jo stiliaus pagrindinis požymis, aiškus ir čia. Nesužinom, kaip mirė Jack'o brolis- bet tai nesvarbu. Ne vienos šeimos istorija, o gyvenimas apskritai- gimimas, augimas, mirtis; pasinaudojant tos pačios šeimos pavyzdžiu, verčia mąstyti plačiau; kokią įtaką daro vaikams "kietos rankos" auklėjimas? Ar geriau būti tvirtu, užgrūdintu, ar geru žmogum? Brado Pitto veikėjas atspindi pirmąjį, Jessicos Chastain- antrąjį tipą, nori nenori, filmo eigoj juos lygini tarpusavyje. Keista, nors nieko nevyksta- rodomi šeimos kadrai, vakarienės, žaidimai kieme- bet neprailgsta, net nusistebėjau, kad pažiūrėjau vienu ypu, nors trukmė ilgoka. Filosofiškas.

Womb (2010)

Yra gražių meilės istorijų, yra jaudinančių, ir yra.. nesveikų, kur peržengiamos visos ribos, ryžtamasi drąstiškiems poelgiams. Kyla sveiko proto klausimas, nes sunku viską dengti šiuo penkių raidžių jausmu. Vaikystėje Rebeka susipažįsta su kaimynų berniuku Tomiu, soulmat'u, bet susiklosčius aplinkybėms, vaikai išsiskiria daugeliui metų. Kai vėl susitinka, ištinka nelaimė, ir Rebeka nusprendžia klonuoti mirusį mylimąjį. Nieko panašaus nemačiau, viso filmo metu jaučiausi nejaukiai, svarstydama, iki ko čia prieis viskas. Filmas lėtas, bet nenuobodus, jūros ošimas, vienatvė ir keista situcija, laukianti atomazgos. Eva Green mėgsta filmuotis keistose juostose, bet tai sveikintina, kaskart išvysti šviežieną. Šiaip vaikų nemėgstu, bet Tomis jaunystėje- iškart pajusit jam simpatiją, mielesnio berniuko nesu mačius :)

The Little Girl Who Lives Down the Lane (1976)

Oho. Nesuprantu, kas vėliau nutiko Jodie Foster, bet būdama paauglė- pavarė. Tais pačiais metais išėjo "Taxi Driver", kur ji suvaidino nerūpestingą prostitutę Airis, ir buvo iškelta į padanges, bet mano nuomone, čia jos vaidmuo nelyginant stipresnis. Naujai atsikraustę tėvas su dukra kaitina miestelio liežuvautojų kraują- o ką daugiau daryt kai miršti iš nuobodulio. Tėvo niekada nerasi namie, o ir pati mergiotė ne pagal metus protinga, savarankiška, ir skaito ne bet ką, o Emilę Dickinson. Martinas Sheenas suvaidino įžūlų pedofilą, nuo kurio šiurpas krečia ir ima šleikštulys, totaliai persimainęs po Badlands, bravo- visad sakiau, jei vaidyba sukelia emocijas, nesvarbu pobūdis, velniai griebtų, ji yra GERA. Įtampa, nerimas išlieka iki pat galo, kaip eitum tamsiu koridorium ir visą laiką bijotum, kad kas griebs už peties. "How old do you have to be before people start treating you like a person?