The Tree of Life (2011)

Viena mano laukiamiausių šių metų premjerų (kita- Larso von Triero "Melancholia"). Žiūrovai pasidalinę į dvi dalis- tie, kurie išjungė po 15min, nes juos užpiso "nesąmoningi kosmoso vaizdai", kurie pasijuto išsekę, nieko nesuprato, arba giria koks šedevras čia, o aš..Prognozuoju "Oskarą" kinematografijos, montažo arba originalaus scenarijaus kategorijose. Malick'as rado naują pasakojimo formą- pasakojimą be pasakojimo, pasekę įvykius suprasit, kad šiame filme nieko neįvyksta, nėra dėstymo, intrigos, kulminacijos, atomazgos, priežasties- -pasekmės ryšio; priešingai nei ankstesniuose filmuose, nors žmogaus nesvarba, galima sakyt jo stiliaus pagrindinis požymis, aiškus ir čia. Nesužinom, kaip mirė Jack'o brolis- bet tai nesvarbu. Ne vienos šeimos istorija, o gyvenimas apskritai- gimimas, augimas, mirtis; pasinaudojant tos pačios šeimos pavyzdžiu, verčia mąstyti plačiau; kokią įtaką daro vaikams "kietos rankos" auklėjimas? Ar geriau būti tvirtu, užgrūdintu, ar geru žmogum? Brado Pitto veikėjas atspindi pirmąjį, Jessicos Chastain- antrąjį tipą, nori nenori, filmo eigoj juos lygini tarpusavyje. Keista, nors nieko nevyksta- rodomi šeimos kadrai, vakarienės, žaidimai kieme- bet neprailgsta, net nusistebėjau, kad pažiūrėjau vienu ypu, nors trukmė ilgoka. Filosofiškas.