Warrior (2011)

Tom Hardy, ech... Daug žadantis (ir pasakiškai atrodantis) aktorius; dėl jo net žiūri filmus, kuriiuos iš priešingu atveju aplenktum iš toli. The Fighter nemačiau ir po šiai dienai, o va šį surijau pasimėgaudama. Šeima, išdraskyta tėvo girtuoklysčių, netikėtai vėl susitinka ringe. Tomis, ryjantis vaistus su alkoholiu niršta ant pasaulio, bet labiausiai ant artimiausių žmonių- brolio ir tėvo. Brendonas- laimingai vedęs fizikos mokytojas (dude, čia tai geras ane?) arti bankroto, jei laiku nesukrapštys pinigų, jo šeimai gresia iškeldinimas. O senasis Koltonas- buvęs girtuoklis, kadaise garsus treneris, stumiantis 1000-ąją abstinencijos dieną ir trokštantis pakeisti tai, ko nebepakeisi. Visų keliai susikirs Spartos kovoje, kur susirungs 16 stipriausių vyrų. Kovos gražios, pažiūrėjęs ir pats užsimanai duot kam į skudurus. Filme vaidina profesionalus imtynininkas Kurt Angle, nepamiršiu, kaip prieš kokius 7-8m. leisdavau šeštadienio vakarus prilipus prie teliko ir žiūrėdama tas fake imtynes, kur jam pasirodžius, publika užsivesdama šaukdavo į muzikos taktą- you suck you suck :)) Labai protingai pasielgta- duotas vaidmuo, kur jis parodo, ką moka geriausiai- muštis, t.y. būti savimi; Koba neištaria nei pusės žodžio, nevaisina sumauto pasaulio gelbėtojo, tuo tarpu jo kolegos Batista, John Cena, net Triple H jau seniai pasuko ne ta linkme... Sportininkams kine ne vieta, atrodo groteskiškai. Kas liečia vaidybą, įdomiausia Nick Nolte transformacija,- iš seno nuobodaus senio kaip feniksas iš pelenų išlindo tobula vaidyba; atgailaujantis alkoholikas sukrėtė realistiškumu, N.N.turėtų gaut bent Nominaciją. Bet scena, nepaliekanti abejingų, visi atsakymai kodėl reikėjo eiti į kiną, prieš tai prasimalus akropoly iki išsekimo, nutinka pačioj pabaigoj, tokio heartbreaking moment nemačiau šimtą metų. Kai jaunesnysis Koltonas dairosi- pajuntau movie monster's catharsis....

Little Manhattan (2005)

Po Flipped, į galvą automatiškai šovė šis, kadaise užmatytas imdb, ir likęs atminties kertėlėj "gal kada nors". Na laikas atėjo, reikėjo tik progos- pradėjus žiūrėt vienos tematikos filmus, pamažu iškrapštai apdulkėjusius. 11-metis Geibas netikėtai atranda, kad jo darželio laikų draugė Rozmari.. neįtikėtinai graži ir miela mergaitė. "Geležinė uždanga", skirianti mergaites ir berniukus, pamažu pakyla! :) Kas neatsimena vaikystės prietarų "mergaitės smirdi", arba būti pastebėtam su ja gresia trijų raidžių kombinacija KML pačioj matomiausioj vietoj, su tavo inicialais priešaky :)) Pati atsimenu bachūrėlį, paniškai bijojusį mergų, o tik pažiūrėk, į kokį lovelasą išaugo, mane, žymiai vyresnę, pralenkė :D Taigi karate užsiėmimai yra dingstis susitikti, nes Geibui ne itin sekasi, o Rozmari jau turi geltonąjį diržą. Geibo pasvarstymai kelia šypseną, bet pamoka, kurią jis išmoksta, lieka visam gyvenimui- kas liečia meilę- tenelieka neišsakytų dalykų, dėl kurių ateityje nebeliks ką sakyti :) Kertu lažybų, kad pažiūrėję prisiminsit saviškę, kokia embarrasing ir stupid bebūtų, tokia ta pirmoji meilė ;)

Flipped (2010)

Yra filmų, kurie griebia už širdies- tokie mieli, kad net sugraudina, ir vienas geriausių "graibytojų" yra Rob Reiner, sukūręs šedevrą Stand by Me, ir jaukią romantinę komediją The Sure Thing. Pažiūri ir patiki, kad pasaulis dar nėra galutinai žlugęs, dar yra vilties, o gera širdis nebus išplėšta kasdienybės siaubo. Taigi mergaitė Džuliana, būdama septynerių, sutinka savo gyvenimo vyrą- meilei amžius ne riba- tik prireiks laiko, kol Braisas suvoks, kaip jam pasisekė :) Ech tie vyrai, pastoviai jų smegims siestos metas.. Iš pradžių toks vaikiškas, juokingas, pamažu filmas perauga į dramą apie vaikystės stebuklą, tapimą suaugusiu, draugystę, užsispyrimą ir meilę. Nebuvo nei vieno erzinančio veikėjo, kas žiūrint filmus apie vaikus itin reta; nei mergaitė ne per daug išcackinta, nei berniukas- paprasti vaikai šeštajame dešimtmetyje. Pati mintis tuo ir puiki- nėra sekso, kuris dabar toks neatsiejamas istorijose apie meilę, nors dažniausiai viską suvulgarina ir susidaro įspūdis that's is all that. Reiner sugebėjo pavaizduoti tą du žmones siejantį jausmą taip gerai, kad šis pasidaro beveik apčiuopiamas :)

Round Midnight (1986)

Rašau atsiliepimą, grojant Dexter Gordon "Confirmation"- signalas, kad filmas spyrė užpakalin susirasti džiazo virtuozo kūrinių. Anksčiau tokios muzikos neklausydavau. Filme D.G. vaidina fiktyvų saksofonistą, kuris groja, ir laka, jei pavyksta pasprukti nuo budrios prižiūrinčių akies. Pamažu muzikantas skęsta, neturtingas prancūzas Francis mėgina jam padėti, nors pabaiga jau netoli. Francio pastango tokios graudinančios, o dar ta vieta, kai jis pravirksta...Mes Paryžiuje, nušiurusioj kavinėj, savotiškai jauku. Žmonių daug, visi atėjo paklausyti muzikos, kuri padeda susitaikyti, koks šūdinas gyvenimas, ir neliūdėti. I am tired of everything, except music,-Oskarą nuskynusi muzika ir pritrenkiantis Gordono pasirodymas.

Klute (1971)

Žiūri į Jane Fonda, ir galvoji- tokių aktorių dabar nebeturim. Bree Daniel vaidmuo- mergina pagal iškvietimą- atnešė jai pirmąjį Oskarą, man tai buvo pirmoji pažintis su kino legenda. Niekada nėra palikęs tokio įspūdžio aktorės vaidmuo... Nežinau kaip čia teisingai išsireiškus, bet apdovanojimas, bendrai paėmus, gautas už... laikyseną. Juk atrodo, tokios profesijos žmonėms iškart limpa ne patys gražiausi sinonimai- kekšė, prostitutė ir pan., asociacijos su kvaišalais, ligom ir dvasiniu nuosmukiu, bet Bree... ne tokia. Savo žavesiu atima žadą- puiki figūra, gražus veidas, neįtikėtinas stilius, elegancija- moteriškumas, kuris nuginkluoja. Galiu tik įsivaizduot, kaip ją mato vyrai. Pati istorija- neįmantrus trileris, kur žudikas paaiškėja gana anksti, bet kam tas rūpi, tai dvi Fondos valandos. Atmosfera primena Taxi driver- New York, didelis miestas, čia slepiasi daug šlykščių paslapčių, iškrypėliškų polinkių, kurie dienos metu slepiasi kontorose, po aukštas pareigas užimančiųjų darbo pažymėjimu. Kita filmo žvaigždė- Donaldas Sutherlandas, detektyvas Klute- neįsimenantis, nekaprizingas, lyg pašalinis stebėtojas, leidžia šviesti Bree; jis nėra desperatiškai aistroms pasidavęs įstatymo sergėtojas, jei tikitės tai pamatyti. Klute ir Daniel- atsitiktinai susitikę vyras ir moteris, kurie kitom aplinkybėm nusiristų iki šeimyninės buities, kažkodėl vadinamos happy endu, bet Pakula ne durnas, neleidžia šitaip sugadinti filmo. Nepamirštamas.

Dolores Claiborne (1995)

Be vaiduoklių, vampyrų, paranormalių reiškinių- Doloresa Kleiborn- Stiveno Kingo kūrinys, kurį ekranizavus pasiektas maksimalus rezultatas. Po penkiolikos metų duktė grįžta į gimtąjį miestelį, kai motina apkaltinama žmogžudyste. Nebe pirmas kartas- prieš daugybę metų paslaptingai žuvo ir jos girtuoklis vyras, ko dideliam detektyvo Mekio nusivylimui niekada nepavyko "prikabinti" Doloresai. Dukros ir motinos gyvenimai ne itin susiklostė- duktė geria ir saujom ryja antidepresantus, motina visą gyvenimą sunkiai dirba reikliai kalei Verai. Depresyvus, niūrus, jokiam kitam filme nemačiau tokio atsidavimo vaikui, tiek vienatvės ir liūdesio, Kathy Bates vaidyba atima žadą, ši ūkininkės išvaizdos moteriškė visad nustebina.

Red White & Blue (2010)

Po Henry: Portrait of A Serial Killer, čia antras toks didelis sukrėtimas,- jautiesi šlykščiai, nerekomenduotum niekam, ir vis dėl to.. Kerintis. Erika elgiasi kaip paskutinė kekšė, dulkinasi su bet kuo, kas atrodo nesuprantama (nepadoru?). Neilgai trukus ji susipažįsta su Neitu, keistuoliu barzdočium, kuris slepia ne vieną skeletą spintoj. Frenkis muzikantas, slaugo vėžiu sergančią motiną ir svajoja daug nuveikti gyvenime. Visų trijų keliai susikerta protu nesuvokiam finale. Kartu tai- kandus pasišaipymas iš Amerikos, durnos amerikietiškos svajonės. Filmuota labai įdomiai, pradžioj nėra jokių dialogų, žiūrėdamas jautiesi lyg stovėtum ten pat, bare, ar kambaryje. Prasideda vangiai, rodos niekas nevyksta, na o paskui atliekamas wrong turn, po kurio kelio atgal nebėra. Jautrių nervų žmogeliai geriau nežiūri...

Jude (1996)

Beveik visuose Thom Hardy romanuose atpažįsti jį patį- beviltiškai įsimylėjusį vyruką, atkakliai asistuojantį patinkančiai moteriai, Džudas Nepastebimasis- ne išimtis. Bažnyčios restauruotojas pamilsta emancipuotą, savarankišką, feministiškų pažiūrų pusseserę, bėgant metams matome, kaip rutuliojasi jų istorija. Ech, būk pasiruošęs, Džudai, meilė tau išp*s smegenis... Tobula ekranizacija- niekada neįsivaizdavau, kas galėtų suvaidinti Sue Bridehead; tą kankinantį dvylypumą, pasmerktą svajonę būti laisvai ir nepriklausomai nuo vyro. Kate Winslet čia atliko geriausią vaidmenį, mano kuklia nuomone, per visą savo karjerą. Džudas irgi puikus- vienišas, atkaklus ir žlugęs nuo pat pradžių. Ekranizacija super tiksli, su nerimu laukiau scenos su vaikais, liūdnesnio, klaikesnio reginio nesate matę. Apie neišsipildžiusias svajas ir nenugalimą, griaunančią visuomenės nuomonę.