Prieš kelias savaites matytas, labai artimas dūšiai argentiniečių filmelis. Martinas nuolat sėdi namie, jis kuria internetinius tinklapius, viską ko jam reikia, užsisako internetu ir į lauką išeina tik pavedžioti šuns, bet netgi tokiu mažu tikslu išlindus į žmones gali rasti su kuo pasidulkint (amazing). Netoliese gyvena Mariana, po ilgos draugystės ji vėl viena, turi architektės diplomą bet dirba manekenų modeliuotoja. Laisvalaikiu ji stengiasi atrasti savąjį Vilį- piešinyje pavaizduotą figūrėlę žmonių spūstyje. Taigi, vienatvė. Visi protingi tokie, nieko naujo, tik čia tas neturėjimas ką veikti pavaizduotas kaip niekada realiai, nes kurį laiką dar sugebi užsiimti, tačiau neišvengiamai galų gale sėdi nevilty. Kai virtualus bendravimas seniai išstūmęs natūralų pašnekesį, ir žmonės nebemoka paprastai užkalbinti nepažįstamo, arba pastangos nueina niekais, nes pamiršai, kaip tai daroma ir jautiesi nejaukiai. Keista, kad nei vienas jų neturi draugų, juk yra bendradarbiai ar moksladraugiai, nors kaimynai? O gal čia gyvenimo didmiestyje kaina- niekam niekas nerūpi. Įdomu matyti, kad tokį filmą sukuria ugningo temperamento šalyje; šiuo atveju skandinavai nieko nenustebintų. Nors gal klaidina stereotipai, juk argentiniečių irgi yra visokių, ne vien be perstojo malantys liežuviais ir besitaškantys seilėm :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą