Disconnect (2012)

Mažai bendravimo, daug problemų. Mobiliakų, facebook'o, ipad'ų ir kitų padargų užbarikaduoti nuo face to face kontakto, žmonės gyvena šalia vienas kito, bet emociškai- kaip Šiaurė ir Pietūs. Kelios istorijos apie tai, kiek blogo gali butikti, kai nepasakom vienas kitam- "tu užknisi, daryk ką nors", "ar tau nereikia pagalbos?" "kaip jautiesi?" ir banalusis, bet ne mažiau svarbus- "aš tave myliu". Primena Vuasari ir Medianeras, tik čia holivudas, nors labai subtilus. Jie nesušiko pabaigos, thanks God! Slow motion scena skambant Sigur Ros, na, matytas triukas, ir vis dėlto atsidūsti, kaip gražu:) Jau minėjau, istorijų čia keletas, jų atpasakoti nėra prasmės. Netektis, susvetimėjimas, tėvų ir vaikų santykiai, vaikų išnaudojimas ir vienatvė. Mąstau, kas būtent padarė šį filmą įsimintiną- gal kad neprigrūsta žvaigždžių, kaip, pvz, Bebre, kas erzina ir iš karto žinai, ko tikėtis, seni, įgrisę aktoriai nebeparodo nieko naujo.Veidai čia, aišku, matyti, bet Hope Davis svietui mažiau žinoma nei Jodie Foster ir šiaip man geri atsiminimai nuo Next Stop Wonderland:)