Kažkada teko apsilankyt panašioj įstaigoj, kaip šitam filme rodo- vaikų dienos centre. Ten buvo bažnyčios globojama organizacija, kur gatvės vaikai galėjo ateiti paruošti pamokų, pavalgyti, pailsėti, o vakare grįžti atgal kapstytis savo tragiško gyvenimo pelkėj. Girtuokliaujantys tėvai, skurdas, prostitucija, narkotikai, reketas, siaubas, nežinom nė pusės to, kaip jie gyvena. Liūdna. Filme rodo vaikus, kurie pateko į kritišką padėtį- jų tėvai praradę teisę jais rūpintis, o daugiau nėra kam. Kilusiems iš vargingų rajonų tai šansas neįsivelti į policijos įskaitą, kitiems- ramybės oazė po patirto mėšlo. Paaugliai pikti, užsisklendę savyje, dažnai prasiveržia įtūžis, tykšta spjūviai, liūdesys išbėga į piešinius arba prasiveržia šiurkščiom repo eilutėm. Pagrindinė veikėja- prižiūrėtoja- kaip matyti, pati turėjo rimtų problemų pareityje, todėl jai nesunku įgyti pasitikėjimą, suprasti ir ji randa, ką pasakyti. Tačiau problemos, apie kurias nekalbi, o leidi, niekur neprapuola. Užtenka užkliudyti ir vėl senas skaudulys ima kraujuoti. Gerai, kai šalia yra artimas žmogus, kuris taikstosi su tavo aikštybėm, bet ar jis bus kantrus ir ateityje? Atvirai sakau, tokių kaip Meisonas paprasčiausiai nebūna. Istorija peteikta žiedo principu- pradžioje naujam prižiūrėtojui pasakojama apie būsimas pareigas, juokingos istorijos, nutikusios centre, pabaigoje vėl pasakojama apie buvusį gyventoją, staiga pro duris išlekia klykdamas raudonplaukis, jie puola vytis. Toks kaip iš niekur- radau visiškai atsitiktinai, bet žiauriai patiko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą