Kiek daug išlošiama, kai pagrindiniai aktoriai parenkami atsižvelgiant į realią jaunuomenę, turiu omeny, ne per gražūs, o žemiški, paprasti. Taip daug lengviau patikėt vystoma istorija,čia tau ne šlykšti dirbtinė holivudinė šypsena ir manekenių išmatavimai spurgų ir hambutgerių gniaužtuose laikomoj Amerikoj! Tai tikras gyvenimas. Populiarus vaikinukas- šįkart populiarus reiškia neturintis bendravimo sutrikimų- po sunkių pagirių susipažįsta su šaunia pana. Aišku, eina į vieną mokyklą, bet jis jos nepažįsta. "Ne ne, žinau Tave,"- sako jis, nesėkmingai knisdamas atmintyje pelytės vardą. O pelytė ambicinga, daug žadanti- domisi kosmosu, skaito komiksus, ir dirba už motiną. Filmo metu keista ir juokinga žiūrėt, kaip dėl šios pažinties priekaištauja draugelis, vardu Toli Nuo Ponaičio Žavingojo, bet bernai dažnai užsimiršta. Dėmesį patraukia pagrindinis veikėjas- nėra lėkštas, kaip gali pasirodyti, tik be tikslo gyvenime. Taip, jam patinka mokykla, vaikis suvokia, kad geriau jau nebus niekada. Ir jam nereikia! Velniop koledžą, trūkt iš flečkutės. Tas ankstyvas alkoholizmas grasina sugriauti viską, ką Shutter turi geriausio- darbą, santykius su mergina, galų gale- ateitį. Įdomu stebėti, iki ko prieis tasai fatalizmas ir nerūpestingumas, o kartu liūdnai stebėt, su kokiu šlykščiu elgesiu taikstosi merginos. Ech. Iš serijos- "o aš tai jau niekada.." Netikėta, nebanali meilės istorija su žiupsniu filosofijos. Skanu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą