Giliai įsimenantis filmas. Reikia laiko neįprastam filmavimo stiliui priimti (užtęstos scenos- rodo, kaip važiuoja mašina, ir nieko daugiau, taip kokias 2 min, arba turguje, žmonių veidai, šurmulys..) bet paskui jau žiūri ramiai iki galo. Ukraina. Vairuotojas Georgijus veža krovinį, susidūręs su kamščiu, pasuka kitu keliu, ir.. čia su mūsų veikėju atsisveikiname. Kai vėl jį pamatome, sunku beatpažinti- tuščios akys, nuo sumušimų ištinęs veidas, apžėlęs, netvarkingas, nebylus.. Lig tol veiksmas, plėtojęsis mieste, persikelia į kaimo glūdumą. Nykios trobos, rūsčios šeimininkės, apsigobusios skarom, besikeikiančios. Sniegas, šaltis, neviltis. Čia tave gali nužudyti, o nė lapė nesuuos. Kareiviai, aplankę vienišą vyrą ir jo mažametį sūnų- bene kraupiausia filmo vieta. Filmą žiūrint susidaro įspūdis, kad lankeisi tose vietose- matyti daugiabučius, gamtos vaizdus, tokius artimus mūsų Lietuvai, blyn, keistas jausmas.. Visa istorija, tiek kiek supratau, nes keli kadrai visiškai nesuprantami, yra Georgijaus metamorfozė kraupių išgyvenimų fone. Prasidėjęs scena, kur kelių policija sustabdo mašiną, taip pat ir baigiasi. Tokiam įstatymo saugotojų žiaurumui paaiškinimo nerandu, kažkokie gyvuliai :( Pabaiga baisi, bet nėra nelogiška. Rašau šitą post'ą ir jaučiuosi blogai, nes nesugebu perteikti viso įspūdžio, kurį jis paliko...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą