Pasimatavau praėjusių metų Oskarų skudurus; daug nedvejojus, čiupau paskutinį mados klyksmą- Metų Filmą. Na.. Palyginčiau su senu geru nudėvėtu džemperiu, kurį gaila išmesti. Į alaus barą nueiti gali, bet į restoraną apsirengus eiti būtų nesmagu, o gal net būtų parodytos durys. Daug nesitikėjau, kaip tik, buvau nusiteikus skeptiškai, tai galiu džiaugtis, kad pakėlus rankas, per pažastis nesuplyšo :D Filme yra trys geri dalykai. Pirmas, labai išmoningai parinktas pagrindinis aktorius. Michaelo Keatono grįžimą į Didžiuosius ekranus galiu palygint su Mickey Rourke atgimimu dramoje The Wrestler. Aišku, Maikis nebuvo puolęs taip žemai, nepavirto į žmogų- beždžionę, bet tik Gonzalez-Inarritu dėka vėl apie jį kalbame. Toks neįsimintinas veidas, nesuprantu, ką jis išvis veikia Holivude. Tas jo nykumas suteikia filmui melancholiškos nuotaikos, vargu ar istorija atrodytų, parinkus aktorių, iš kurio trykšta sėkmė ir pasitikėjimas savimi, pvz. Robert Downey Jr. Antra, žaižaruojantis ir labai nustebinęs Nortonas; akiplėšos įžymybės rolė buvo kaip gaivinatis ventiliatorius pridvisusiam kambary. Trečia- soudtrack'as. Buvęs superherojus mėgina susigrąžinti buvusią šlovę statydamas įtartiną pjesę Brodvėjuje. Ant kortos pastatyta viskas. Chaosas, aktorių kaprizai, žurnalistų netaktas- visas šitas marmalas susižiūri greitai. Bet kaip jau sakiau, kažkokio gylio, filosofinės prasmės, per tirštą holivudišką rūką, nepavyko įžvelgti. Žanras comedy-drama yra pravalas :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą