Šiaip nesu prancūziško kino gerbėja,užtat ryžikams turiu silpnybę, taigi pažiūrėjau šią vienišo berniuko istoriją. Vaikis gyvena prieglaudoj, iš kurios periodiškai pabėga, kad surastų tėvą. Tėvą, kuriam jis nebereikalingas. Suaugusiems pradėjus naują gyvenimo etapą, vaikai tampa našta, slogiu praeities prisiminimu, kuris "trukdo" žvelgti į ateitį. Berniūkštis sunkiai pakelia šią žinią, laimei, atsiranda gerų žmonių. Samanta imasi gloti Cyril'ą, nepaisydama jo sunkaus charakterio. Ar jiems pavyks? O gal gatvės gyvenimas visgi nusitemps žemyn?..Visada įdomu žiūrėti apie ne tradicinius, tėvus parduotuvėse šantažuojančius cyplius, o mažas, kietas, besikalančias asmenybes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą