Per šį filmą galima valgyti, lakuotis nagus, žaisti su kate- ir vistiek nieko nepraleisi. Tas pats kadras ištęsiamas iki kelių minučių, pavyzdžiui matome, kaip važiuoja mašina, kyla ir leidžiasi keliu, ir daugiau nieko. Toks laiko tampymas gali užknisti ir atbaidyti žiūrovą- tie keli mano skaitytojai, užmėtysit mane supuvusiom silkių galvom už tokius šposus- ir vis dėlto, tikėkit manimi. Akį patraukia, kaip estetiškai nufilmuota, jau pirmajame Andrey Zvyagintsev filme Vozvrashchenie pastebėjau, koks fantastiškas operatoriaus darbas- izoliuoti, nykūs Rusijos gamtovaizdžiai tobulai įrėmina sudėtingas, tragiškas žmonių istorijas. Vyras su žmona ir dviem vaikais atvyksta į kaimą, regis tai- šeimos galvos gimtieji namai. Žmona hiperjautri, matosi, kad pora turi sunkumų, paskui numetama bomba- ji nėščia nuo kito.. Vyras suka galvą, kaip būtų geriausia pasielgti, o ta- aklai sutinka su viskuo. Stebina, kad nematyti riksmų, muštynių, klausimų, paprastai lydinčių neištikimybę- KODĖL, ar tau blogai su manim?? Myli kitą? Ir t.t. Aišku, tai nepriveda prie gero. Finalas keisčiausias, kokį teko matyti, tiesiog protu nesuvokiamas- vieno kapituliacija ir kito beprotybė. Pažiūrėjus dar ilgai prisiminsit, sudirgina sąmonę. Susvetimėjimas niekur nebuvo pavaizduotas taip įtaigiai. Šakės,negalvojau, kad taip susidomėsiu rusiškais filmais, kas toliau- hipsterių išniekintas Tarkovskis? :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą