Betty Blue (1986)

Zorgas gyvena pajūryje, prižiūrėdamas bungalus, atlikdamas smulkius darbelius. Vieną dieną pasirodo Betė, kurios nuomone, jis vertas žymiai daugiau, nei būti pastumdėliu darbininku, juk jis- rašytojas! Dar neišspausdintas, bet juk tai tik laiko klausimas. Greit patiriame, kad Betės asmenybė aistringa, nepripažįstanti kompromisų, visa griaunanti. Iš pradžių juokinga, jos nesitaikstymas su išnaudojimu suprantamas, bet metodai kiek drąstiški. Psichinis nestabilumas dar labiau paaštrėja persikėlus gyventi į miestą. Beprotybės istorijas visada įdomu žiūrėti, keista tik, kodėl nieko nesiimama? Aštuntas dešimtmetis tikrai nebuvo psichinių sutrikimų pažinimo aušra, toks nerūpestingumas neatleistinas. Zorgo kantrybė verta pasigėrėjimo, jo naudai galime pasakyti, kad kaip mylimasis stengėsi iš visų jėgų, tokių vyrų mažuma. Filme daug full frontal scenų, kūšiai tiesiog akis bado! Iš pradžių tai trukdė žiūrėti filmą rimtai, bet vėliau akis pripranta. Filmas liūdnas, bet labai gražus, o Zorgo sprendimas pabaigoje- sunkiausias, kokį tenka priimti mylimojo atžvilgiu. 

Don't Come Knocking (2005)

Wim Wenders- režisierius, paliekantis daug laiko asmeninėms kontempliacijoms. Aišku, jei mintys sukasi tik apie tai, koks didžėjus gros EXIT'e, arba kur pasistatyti automobilį per JAMAM dienas- tau nepatiks. Jo filmai lėto vystymo, veiksmo nėra, užtat didelis dėmesys skiriamas vizualikai ir žmonių tarpusavio ryšiui.. "Don't Come Knocking"- nėra labai sudėtinga istorija, pažintį su Wim būtų gerai pradėti būtent čia. Lėkštų vesternų žvaigždė Hovardas pasielgia kaip tipiška įžymybė- metęs filmavimą, pabėga nežinia kur. Filmavimo grupė panikoje, pasiunčia seklį jam surasti (labai juokingas Tim Roth pasirodymas). Tiesiog atėjo metas reziumuoti gyvenimo pasiekimus. Alkoholis, moterys, nemalonumai su teisėsauga ir skandalai- šiuo atžvilgiu Hovardo įdirbis nemenkas. O kaip su asmeniniu gyvenimu, šeima? Motinos nematė maždaug 30 metų, be to, ji praneša, kad dar yra asmenų, su kuriais jam derėtų susipažinti- tai nesantuokiniai vaikai. Hovardas atvažiuoja į miestelį, kur atmintis dar mena, buvo užmezgęs romaną su padavėja Doreen. Dievinu mažus miestelius, gyventojų stygius ir vieniši namai, kuriuose niekas negyvena, kuria tą melancholišką įspūdį. Šiek tiek erzino Sara Polley, visur besitampanti urną po pažasčia ir barstanti  pseudogilius  pareiškimus, užtat nevykėlis sūnus ir jo draugužė- ką gali rasti šiam Dievo pamirštam kampely - iš nuobodulio nupušę abejotino talento menininkai:D

Deathgasm (2015)

Metalas... prikeliantis blogio jėgas! Taip, močiutės buvo teisios- sunkiosios muzikos klausytojai yra šėtono garbintojai :D Et, tos senbezdos...Brodis atsikrausto gyventi pas tetą, kai motušę uždaro į kalėjimą dėl narkotikų platinimo. Nesaldu naujuose namuose- giminaičiai uolūs krikščionys, o kur dar chuliganas pusbrolis, neduodantis ramybės- atsiveria metalisto pragaras žemėje. Laimė, Brodis randa artimą sielą, Zaką, ir su dar dviem žertvom įkuria grupę. Aišku, faktas, kad metalistas įsižiūri fyfą, papiktino mane, bet realiai gyvenime taip dažnai nutinka. Realistiškumas išlaikytas. Jiems į rankas pakliūva popiergalis su keistom natom.. Užgroję paaugliai prikelia tamsiąsias jėgas! Kažkokia makalynė, patys herojai nelabai žino, kaip kovoti, ginklai irgi kelia juoką, bet žiūrisi super! Naujosios Zelandijos humoras savotiškas, bajeriai apie bybį čia visai kito lygio, užsižviegiau :D  Paprastai stengiuosi kokį intelektualesnį kadrą pakomentuoti, pastarieji post'ai- duoklė komedijos žanrui, jei nesijuokėt, vadinasi gyvenime tikrai per dažnai šūdą uostot..:/

Cooties (2015)

Keletas filmų iš sausio 1 dienos post- hang-drink-again vakarėlio. Tai nereiškia, kad tik dabar išblaivėjau, tikrai ne :D Kai šaltis krečia, nieko nesinori daryt, filmai yra geriausia išeitis, jie visada geriausia išeitis, kai pagalvoji.. Jau pirmas šūvis buvo netikėtai sėkmingas. Užsirovėm ant originalios idėjos, niekad nematytos-  viruso nešiotojai mažieji nervačiulpiai, taip taip, kalbu apie vaikus. Chaosas kyla mokykloje-  mergaitė krimsteli užkrėstos vištienos. Virusas greit pažeidžia CNS, ji užpuola kitą vaiką, viens po kito, greit jie visi tampa mažom piktom pabaisom. Epicentre- būrelis sutrikusių mokytojų, kurie nesusigaudo, kas ir kaip. Bet tik kol kas.. Greit jie sukuria bebaimį Rembo vertą kovotojų būrelį, kuris neleis mažiesiems šikniams draskytis! Och.. seniai tiek nesijuokiau,:) Filmas skirtas išskirtinai visiems mokytojams, ir kitiems vaikų nemėgstantiems asmenims, man keista, kaip jis išvis perėjo supermamų barikadas. Čia nuskamba vienas labai teisingas sakinys iš vienos pedagogės- nekenčiu savo darbo ir jūsų visų!  Taip, mokslo sensėjų santykiai gan sudėtingi, sėdėdamas suole nė nenujauti tokių dramų :D