Wim Wenders- režisierius, paliekantis daug laiko asmeninėms kontempliacijoms. Aišku, jei mintys sukasi tik apie tai, koks didžėjus gros EXIT'e, arba kur pasistatyti automobilį per JAMAM dienas- tau nepatiks. Jo filmai lėto vystymo, veiksmo nėra, užtat didelis dėmesys skiriamas vizualikai ir žmonių tarpusavio ryšiui.. "Don't Come Knocking"- nėra labai sudėtinga istorija, pažintį su Wim būtų gerai pradėti būtent čia. Lėkštų vesternų žvaigždė Hovardas pasielgia kaip tipiška įžymybė- metęs filmavimą, pabėga nežinia kur. Filmavimo grupė panikoje, pasiunčia seklį jam surasti (labai juokingas Tim Roth pasirodymas). Tiesiog atėjo metas reziumuoti gyvenimo pasiekimus. Alkoholis, moterys, nemalonumai su teisėsauga ir skandalai- šiuo atžvilgiu Hovardo įdirbis nemenkas. O kaip su asmeniniu gyvenimu, šeima? Motinos nematė maždaug 30 metų, be to, ji praneša, kad dar yra asmenų, su kuriais jam derėtų susipažinti- tai nesantuokiniai vaikai. Hovardas atvažiuoja į miestelį, kur atmintis dar mena, buvo užmezgęs romaną su padavėja Doreen. Dievinu mažus miestelius, gyventojų stygius ir vieniši namai, kuriuose niekas negyvena, kuria tą melancholišką įspūdį. Šiek tiek erzino Sara Polley, visur besitampanti urną po pažasčia ir barstanti pseudogilius pareiškimus, užtat nevykėlis sūnus ir jo draugužė- ką gali rasti šiam Dievo pamirštam kampely - iš nuobodulio nupušę abejotino talento menininkai:D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą