Vienas tų filmų, kai pagrindinis herojus stengiasi išsivaduoti iš psichologinių artimųjų pančių, kuriuos sąlygoja tiesioginė priklausomybė arba prisirišimas. Kurčių tėvų duktė stengiasi rasti savo vietą po saule. Nuo pat mažų dienų Lara įgaliota būti ryšiu su išoriniu pasauliu: vertėjauja banke, per klasės susirinkimus, visur, kur reikia palaikyti kontaktą su sveikais žmonėmis. Didelė atsakomybė vaikui. Mergaitę palaiko teta, o ypač kai paskatina dukterėčią muzikuoti, kokia ironija.. Tėtis griežtai pasisako prieš- muzikos pasaulis jau atskyrė jį nuo sesers, o dabar pasiglemš ir dukterį. Iškyla keli flashbackai, koks jausmas augti kurčiam šalia muzikos talento, kuriuo visi žavisi, o tu nesupranti- taigi būgštavimai lyg ir turi pagrindo ..Bet duktė tvirto charakterio ir nežada pasiduoti. Nors santykiai gražūs, jųdviejų pokalbiai apie garsus sukelia graudulį, kai jis vis klausia, kokį skambesį turi plazdanti vėliava, krentantis sniegas. Arba kai negalėdamas išreikšt emocijų, bijodamas, kad duktė atitols ir galutinai ją praras, ima rėkti- kas esat girdėję, koks garsas, kai kurčiasis kalba, suprasit, žiauru. Paskui gimsta dar viena, sveika mergaitė, bėga metai, šeimą užgriūva skaudi nelaimė. Larai ateina pasirinkimų ir išbandymų metas- ji trokšta studijuoti muziką, bet kaip bus su šeima? Ar visą gyvenimą būsi atsakinga už savo gimdytojus savo laimės sąskaita, ar turi teisę į savarankiškumą? Labai graži juosta su daug stiprių asmenybių, Vokietijos nominantas Oskarui už geriausią užsienio filmą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą