Rodos, Amerikoje įprasta aplankyti tėvus tik dviem progom- švenčių metu ir kai būni užsipisęs nuo gyvenimo, t.y. pavažiuoja stogas skyrybų metu, tave atleidžia iš darbo, prisidirbi su teisėsauga ir pan. Tokie filmai dvelkia melancholija, mėgstu istorijas apie nevykėlius. O dar Holly Hunter ir jos pietietišką tartis- taip taip taip:). Pagrindinę heroję atleidžia iš darbo Padėkos dienos išvarakėse, kas dar baisiau- laukia susitikimas su isteriškais giminaičiais, nes duktė pareiškia švęsianti su vaikino šeima. Ne veltui Klaudija nervuojasi- tokį sąstatą ne kiekvienam atlaikyti: motina komanduoja kiekvieną žingsnį, lyg tau vis dar būtų 7-eri, hyper-aktyvus brolis prikolina nonstop ir krečia kiaulystes (ar norėtumėt būti nufotkinta nuoga duše?), amžinai nelaiminga teisuolė sesuo nenustoja bambėjusi ..Bomba grasina sprogti, kalakutas skraido, šauksmai, riksmai, laimei, aplink sukinėjasi žavus nepažįstamasis, tai dar galima bandyt nepamesti galvos. We don't have to like each other- we are family. Nuotykingas chaosas, kuris verčia džiaugtis, jog tokio sambūrio mano giminė niekada nepraktikuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą