Antras "Kino pavasario" filmas, iš Lenkijos, nerekomenduoju niekam, mylinčiam vaikus. Pabaiga šlykšti, Jėzusmarija, vos neapsivėmiau... Dėmesys kreipiamas į paauglystės laikotarpį, kuriam tėvas ar motina neteikia didelės reikšmės, ar tiesiog numoja ranka- "ai, hormonai"...O be reikalo. Brendimo metu padedami kertiniai būsimos asmenybės akmenys, formuojasi vertybės, principai. Trys vaikai- Gabrisija, Šymekas ir Carekas, paskutinė diena mokykloje prieš atostogas. Juokinga ir šiurpu, kai Gabrisija klauso draugės patarimo
vilioti patinkantį berniuką: "atsisek dvi sagas, daugiausia tris, žaisk plaukais, ir išmesk tą kvailą kaspiną, su juo atrodai kaip penkiametė idiotė". Po pamokų laukia meilės prisipažinimas, turbūt žinot, kas laukia. Mergaitės ima bręsti žymiai greičiau už berniukus.. Antroje dalyje sužinom apie Šymeko namų sąlygas, vaikas neša didelę naštą, kas provokuoja pykčio ir agresijos protrūkius. Ir Carekas- koks panašus į jaunutį Antony Mitchel Hall, tik be nerūpestingo ir mielo nevėkšliškumo. Asocialios šeimos atžala, miega su mažu vaiku kambaryje, anas pastoviai klykia, paauglys neišsimiega. Bando skųstis motinai, bet nieko nepeša. Pinigų nėra, maistas imamas skolon, nėra net kas apkirptų. Socialiniai veiksniai kerta per savigarbą. Finalas privertė kelias šalia sėdėjusias moteris žioptelėti, bet aš nenustebau. Paauglystė- lyg abstinencijos periodas narkomanui, paaugliai turi būti stebimi, tylos sieną reikia gudriai sugriauti, nes po to bus per vėlu. Arba išvis negimdykit, jei paskui paliekat likimo valiai,
supermamytės ir supertėveliai!
700-sis filmas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą