St. Agatha (2018)

Trečiasis maratono filmas, kurio nespėjau aprašyti vakar, nes bejėgiškai nulūžau. Vadinasi, taip. Didelis trūkumas, kad filmas neatspindi laikmečio. Jei kalbam apie gūdų šeštąjį dešimtmetį Amerikoje, buvo galima kiek padirbėti su rūbeliais ir šukuosenėlėm. Mergų apranga  dirbtinai kukli, atrodo kaip nužengę iš klubo tiesiai pas močiutę bulvėms su kefyru. Istorija apie smurtaujantį tėvą ir pussy-boyfriendą irgi so-so, nors gal kaip tik parodo,- jau kai gyvenime nesiseka, tai nesiseka. Tačiau vienuolė motinėlė sadistė atperka viską su kaupu, oi gnybtelėta katalikų bažnyčiai. Vargšės mergaitės, prisidariusios benkartų, patenka ne visai gražių ketinimų turinčioms Dievo seserims. Prasideda kova už išlikimą. Idėja patiko, visa kita- plius minus irgi, į pabaigą jau mąsčiau apie naktinį autiką namo ir kabinėtis nebuvau linkusi. 

A Quiet Place (2018)

Įtempto siužeto trileris, o pradžia, pradžia... Nugnyba vaiką, vienas neatsargus, tūpas sprendimas, ir pyplio nebėra. Aišku, mažas buvo, bet jei esi lėto mąstymo, tavo evoliucijos grandinė toli nenuvingiuos. Prisitaikyti žūbūt turi- Žemę okupavo klaikūs padarai. Jie girdi milimetro tikslumu, bet koks didesnis garsas išduoda buvimo vietą, tave pastveria ir finita la comedia. Lyg milžiniškos gyvalazdės, atrodo kraupiai. Stebime penkių, atsiprašau, jau keturių asmenų šeimos gyvenimą nepavydėtinom sąlygom. Kaip pelės po šluota, jie iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi, bet pamačius motinos pilvą, nusvyra rankos. Rimtai?? Kokio velnio užsitaisyt dar vieną vaiką??? Kaip, neišleidus nė garselio, išgimdyt? Dzin, daugiau šiurpių akimirkų, todėl viskas ir apsiverčia aukštyn kojom. Už garso efektus nominuotas "Oskarui", taipogi laukia tęsinys. Aukšto lygio, dėmesį prikaustantis.

Halloween (2018)

Siaubekų maratono "Vingyje" startas, duoklė 40 metų jubiliejui. Mike Myers vis dar nepavyksta įveikti, nors jis jau pensininkas. Nemirtingas nors tu ką- ar šausi, ar mašina nutrenksi, vis tiek pakils. Žudyti. Jaučia ypatingą sukaktį, pasišiukšlinti nevalia. Smagiai peiliu pasišvaisto Helovyno naktį, įslenka į chatą, čekšt, paskerdžia kaip kiaulę, išeina. Nelaimėliai nežino, kad tarp kaukėtųjų persirengėlių- pavojingas psichopatas; tobulos sąlygos siautėti. Bet Laurie Strode žino,  ji ruošėsi Mayers'o grįžimui daugybę metų. Tiesa, Jamie Lee Curtis atrodo kiek nuobodžiaujanti- ir vėl?- skaitai metų negailėtam veide. Jos link ir keliauja senasis bičiulis. Kiek netikėtai  greitai  easy-pyzy viskas baigiasi; bet vedėjas sakė, kad bus tęsinys. Kažkaip nenustebau. Garso takelis padeda sukuria šiurpulingą, įtemptą atmosferą, o jau kaip kaukės užsimaniau. Bet pažiūrėjus internete kainas, atvėsau. 

Private Parts (1972)

Visada, radus panašų turinį: atsikrausto į paslaptingą viešbutį/namą su keistais gyventojais, džiaugsmingai virpteli pilve. Kuo daugiau freakiškumo ant stalo, padavėjau! Įsimylėjau Martą vos pamačius. Trenkta senė su kasa aplink galvą, kaip ta Ukrainos politikė- kankinė, kaip ten jos vardas.. Pas ją prisiglaudžia giminaitė, kvailiukė Šeryl. Paauglė nenusėdi vietoje, ima įžūliai šmirinėti po viešbutį, kol teta smaginasi laidotuvėse. Taip, smaginasi, fotkina nabašnikus, a vdrug pavyks pagaut momentą, kada siela išlekia iš kūno :D Čia jau man patinka. Kas ieško, tas randa, viešbučio gyventojai vos keturi, bet visi priverstų tave apsigalvot lipt laiptais, užuot dalinusis intymia lifto erdve. Šeryl jų kambariuose randa įdomių dalykėlių. Kadangi yra durna, susižavi paslaptingu fotografu, jo iškrypėliški įpročiai traukia kaip musę prie šūdo. Prasidėjus žmogžudystėms,  gaunam ypatingą derinį, tik kino patriotams įmanomą suvirškint.  Primena John Waters stilių, tik subtiliau, šūdų niekas nevalgo ir be vulgarybių, vien makabriška erotika. Pikantiškas radinys :)

Kill Bill: Vol. 2 (2004)

Pereiname prie kietesnių riešutėlių; Nuotaka tinkamai neįvertina Budd'o (Michael Madsen). Pripažįstu, ir man jis pasirodė nevykėlis,  todėl smarkuolė užkasama gyva po žeme. OI. Per flashback'us sužinome, kaip gimė kovos menų virtuozė. Konfucijų primenantis aštrialiežuvis mokytojas, nekenčiantis moterų, amerikiečių, baltųjų, karočia, pats sau afigienas, strojino Nuotaką net dūmai rūko. Bet tikslas aukščiau už viską, įveikusi paskutinę stotelę- Elę Driver, herojė prisikasa prie Bilo. Bje, žiūrint į Elę, kurią vaidina impozantiško ūgio Daryl Hannah, sunkiai atsidusau. Išskirtinės išvaizdos aktoriai retai gauna vaidmenų, kuriuose gali sužibėti, duok dieve, silpnai mirktelėję, amžinai užgęsta. Laimei, Tarantino įžvelgė potencialą ir turime negailestingą vienaakę žudikę, kuri Budd'ui praveda paskaitėlę apie juodąją mambą, cha cha, susilydžiau :D Galiausiai- Bilas, David'as Caradine'as, amžiną jam atilsį. O čia gan greitai viskas išsirutulioja, bet Uma turi papildomą motyvaciją, tad kiek galima terliotis. Happy End. 

Kill Bill: Vol.1 (2003)

Norėjau praplėsti akiratį, todėl ryžausi visiškai ne mano skonio filmui. Ką gi.. neklydau, ne mano laukas :D Turi būti prisiekęs anime, rytų kovos menų gerbėjas, kad įvertintum Umos Thurman strakaliojimą oru, geltonu kombinezonu pasidabinus. Bet kas yra, to neatimsi- žiovauti neteko. Aštrūs dialogai ir keršto pradžia, prasidėjusi nugirdus ypač disturbing pokalbį ligoninės palatoje, neleidžia atsipalaiduoti akims visas dvi valandas. Taško blogiečius Uma į kairę ir dešinę. Smagu žiūrėti į Lucy Liu, tobulai kaip pelenė įslydusią į Tokijo mafijos kingpinės kurpaitę. Įveikiama pusė priešų, žiauriai sušikusių Nuotakos šventę prieš ketverius metus. Daug klausimų, į kuriuos bus atsakyta antroje dalyje, neilgai trukus tą ir padariau. Jei jau varai, tai ligi galo.

Terrified (2017)

Prisipažinsiu- žiūrėjau pradariusi kambario duris, nes siaubo įvarė. Paprastai horror žanre būna pateikiama: kodėl vaidenasi, iš kur kyla demono apsėdimas, jei tai- neišaiškinta žmogžudystė,  keršto siekianti šmėkla prisiterorizuoja prie kaltininko ir t.t. Mūsų protas, gavęs logikos, nurimsta, ir bijoti nėra ko. Bet čia.. Buenos Airėse kaimynus krečia keisti įvykiai. Nemigos iškamuotą vyrą naktimis lanko neaiškūs sutvėrimai, stumdo baldus ir kitaip siautėja; nelaimingai žūsta berniukas, o filmas prasideda, kai sutuoktinis nueina ieškoti žmonos į vonią ir.. čia aš atsidariau duris, nes buvo itin nemalonu ir nesmagu žiūrėti. Kas, kodėl, kaip su jais kovoti? Atsakymų nėra, bejėgiška veikėjų būklė verčia kraują stingti gyslose. Beje, poltergeisto fanatikų grupelės veiksmai (išskyrus farą- širdininką) kelia antakius aukštyn- kaip musės skrenda į ventiliatorių- ar čia nuoširdžių darboholikų pavyzdys? Jausmas, kad po peržiūros kažkas liko kambary, ir kai ketvirtą nakties ėmė belsti radiatorius... kaip galima giliau įsirausiau kaldros prieglobstyje :D

The Favourite (2018)

Retai pamatysi tris aktores, vaidinančias taip meistriškai, kad visos pelno "Oskaro" nominaciją. Mano asmenine nuomone, Emma Stone, lyg jaunylė sesuo, negrabiai vydamasi vyresnes seseris, atsilieka, ir įvertinimas išpūstas. Tačiau mergina dar jauna,  turi daug metų tobulėti, tad man nekliuvo, su malonumu stebėsiu jos tolimesnius pasiekimus. O va Rachel Weisz... Sunku patikėti, kad čia ta pati kvailutė iš "Mumijos", kurią žiūrėjau dar snarglė būdama; į kiną eiti buvo didelė šventė, ir turinys nebuvo svarbus. "Kritikė" iš manęs subrendo daug vėliau :D Valdinga, manipuliatorė, puiki karalienės silpnybių žinovė, negailestinga furija. Lyg akių obuolius man būtų glostę, iki kaulų smegenų valdžios sugadinta,  naudos sau bet kokia kaina siekianti ledi Marlboro... man, "blogiečių" gerbėjai, unikali patirtis. Karalienės vaidmuo (Olivia Coleman) irgi įdomus- aikštinga, podagros nukamuota, vienatvėje skendinti monarchė, kuria visi tik naudojasi. Vyksta karas su Prancūzija, o susirinkimų metu ji- pasimetusi, aklai vykdo favoritės nurodymus, kokia iš jos karalienė? Tačiau akiratyje pasirodžius naujai figūrai, Abigailei, kurios alternatyvos- sifilitikų kareivių guolių šildymas- pozicijos pasikeičia. Žiauri kova dėl valdžios, privilegijų, traukiami visi įmanomi ginklai. Pati pačiausia gali būti TIK VIENA.