Prisimenu, kada sesė žiūrėdavo Aki Kaurismaki. Prieš milijoną metų, praeitam gyvenime; purkštaudavau: "kokia nesąmonė, nuobodybė". Būkim savikritiški, smegeninėje košė dar buvo neišvirus analogiškiems reginiams. Apskritai, europietiški filmai man atsivėrė palyginti vėlai. Vyras ir žmona. Jųdviejų santūrus, tylus vedybinis gyvenimas be pakeltų balsų. Matome juos patekus į sudėtingą gyvenimo etapą, bet nepraradus abipusės pagarbos ir palaikymo. Įdomu, kas pavadino tatai komedija, sunkoka kategorizuoti. Veikėjų kalba kapota, nedaugžodžiaujama, daug rūkoma ir nespjaunama į raminantį alkoholio švelnumą. Tačiau nepamatysi degradavusių individų, alkoholis čia tik laikina stotelė. Tam kartui. Įdomu tai, kad tamsėjant perspektyvoms, net kai iš buto nešami baldai, sutuoktiniai nepuola isterijon. Pasilenkus ant grindų pagrindinė veikėja audžia ateities planą, vyras atneša jai kavos. Tobula partnerystė. Dar kartą pabrėžiu, kaip stebina šalti nervai- visi įpratę rėkti, kaltinti vienas kitą, susirasti patogesnę draugiją skurdui jau tapšnojant per petį. O veikėjai nesėkmes priima stoiškai, akmeniniu veidu. Ir žinot ką? Išeina nugalėtojais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą