A Bronx Tale (1993)

Dar vienas šedevras, tūnojęs atminty, bet laikytas rezerve. Užvakar, galima sakyti, jo peržiūra išgelbėjo dieną. Tai bent aptriesta diena buvo, norėjau žiaurybių, ištaškytų smegenų panoramos, spyrių, dūrių, smurto, rarrr. O čia buvo nostalgišku žavesiu atsiduodanti coming of age drama su kriminaliniais pakraštėliais. "Nobody is cooler than you, Sony"- taria devynmetis berniukas prie savo laiptinės, skurdžiame italų kilmės amerikiečių rajone. Šalia nešvarius reikalus tvarko mafiozai, kurių centre- vaiko dievaitis, charizmatiškasis Sonis . Visi jam šypsosi, visi jo bijo, mat baimė tveria ilgiau už meilę. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, vaikas tampa žmogžudystės liudininku, tačiau nepaskundžia. Sonis įsidėmi, ir jie tampa, hmm... kažkas panašaus į tėvą su sūnumi, tik kad mažius tėvą turi. Ir neblogą (dar vienas puikuo Roberto de Niro vaidmuo, beje, ir nuostabus debiutas kaip režisieriui), tiesiog.. kai esi snargliukas, esi linkęs idealizuoti, ieškai herojų. Patiko, kad jaunuolis nėra traukiamas į kriminalinį pasaulį, tam stipriai priešinasi tėvas, tad Sonis perduoda tik savo gyvenimo išmintį: apie mokslo svarbą, draugų pasirinkimą, merginas. Turėti sūnų jam būtų patikę, akivaizdu, bet gyvenime, kurį pasirinko, tatai per daug rizikinga. Skamba kerinti šeštojo dešimtmečio muzika: The Beatles, Jimmi Hendrix, Frank Sinatra ir t.t. Chazz Palminteri man amžinai liks rafinuotu, elegantišku, vienišu Soniu iš Bronkso.

Beast (2017)

Peržiūra nelengva, žiovulys ne sykį šokdino žandikaulius į  staugiančio mandrilo vypsnį. Bet kuždėjau sau: juk čia gilus, manipuliavimo triukų ir pasąmonės žaizdų krapštymo kupinas veikalas. Žiūrėk, joptvaimat! Dešimties metų sinefilo patirtis neapgavo- ir pabaiga apdovanojo. Nesitikėjau, garbės žodis. Susitinka ir įsimyli du jauni žmonės, kiekvienas slepiantis savo CV šešėlinių dalykėlių. Mergina gyvena su tėvais, ant trumpo sąžinės- kaltės pavadėlio ją laiko motina. Geriausia draugė, motina. Gaili vargšelės, bet jau matai pirmuosius maišto ženklus, varyk, mergele, iš priespaudos jungo.  Istorija apie susitaikymą su viduje tūnančiu pykčiu. Kurį bandė dangstyti rūpestingos dukters, švelnios choristės vaidmeniu-  motinos užglaistyta pašvinkus silkutė... Naujas pažįstamasis, jį supanti paslaptis- apylinkėje dingsta jaunos merginos, randami lavonai, pagrindiniai įtarimai krenta jam- išprovokuoja atsiverti senas votis, pūliai varva, varva... Stengiuosi rasti šlykštesnių, dvokiančių palyginimų, jau pačią verčia vemti skaitant. Būtent taip jautiesi žiūrėdamas. Gaikčioji. Dabar, tarškinant vakarykštį įspūdį, tarp jaunuolių randu panašumų su Emilly Brontės Ketrina ir Hitklifu, iš "Vėtrų kalno". Jie puikiai vienas kitą supranta, geriau už bet ką pasaulyje, bet susidūrus dviem tamsios prigimties individams. Vietos užteks tik vienam. 

The Reflecting Skin (1990)

Būtų įdomu sutikti dar ką nors jį  mačiusį; kreizozaurą vidury laukų, kur nėra kas veikti, užtat galima daug prisigalvoti. Mažasis Setas fantazuoja, kad kaimynė- vampyrė, konsultuojasi su šiene rastu "draugu", tuo tarpu apylinkėse dingsta mažamečiai. Gėris, blogis- juos skirti turi išmokyti tėvai, bet šiuo atveju gimdytojais nėra ko kliautis. Motina balansuoja ant beprotybės ribos, tėveliukas... turi nederamų potraukių. Grįžus vyresniajam broliui, artėja baisumai, jauti kiekviena kūno pora.  Nuskambės keistai, bet atkrato norą pratęsti giminę. Šansas yra, kad ir tavo vaikas būtų panašus psichopatas (o auginant semiantis išminties supermamų lobyne taip ir nutiks, į ateitį atžygiuoja superidiotų karta), ačiū, ne. Keistą įspūdį  palieka, lyg matant, kaip nukirtus vištai galvą, kūnas toliau laksto. Groteskiška, bjauru, bet ir įdomu.

It: Chapter Two (2019)

Praėjus beveik dvejiems metams, sulaukėme tęsinio. Jei būčiau sėdėjus apytuštėje salėje, būtų buvę tobula. Nusprendžiau, tą ir padarysiu, pasirodžius Joker, eisiu į patį nepopuliariausią dienos seansą, kur gali ateit nebent pensininkas, bedarbis arba namų šeimininkė. Susirenki šešiese, išsisklaidai per dešimt metrų, ir neužpisi kits kito  savo būtimi. Pripažinsiu, turėjau nuogąstavimų, kai pamačiau James McAvoy ir Jessicos Chastain pavardes, dar statant antrąją dalį, galvojau, per daug pop, gausis nuvalkiotai. Visgi neturiu priekaištų. Wow, kaip pažengė specialieji efektai- monstrai, pamėklės kelia pasigėrėjimą, netgi voras pabaigoje išgelbėtas- devyniasdešimtųjų versijoje sukėlė stiprų juoką. Šalia manęs sėdėję ruseliai pliurpė beveik nesustodami, matyt, triedė į kelnes. Yra scena, kur pasirodo pats Kingas, kaip dažnoje ekranizacijoje. Norėjosi pamatyti daugiau Henrio Bauerso- kaip šiurpiai maloniai aprašytas jo susitikimas su mirusiu draugu psichiatrinės palatoje. Išvis, dvikovoje filmas: knyga, pastaroji laimi formatu. Joje telpa tieeeek dauuug, iš godumo norėtum pamatyti viską. Tačiau ekrano laikas ribotas, ir tai, dvi valandos keturiasdešimt minučių, čia ilgiausias siaubekas istorijoj or what?

The King of Comedy (1982)

Proga pasigėrėti de Niro talentu- virtuoziškai įlenda į erzinančio nevykėlio kailį. Užsidengi akis, užsikemši akis- jis kiša save į situacijas, kurias lydi  pažeminimai ir nesėkmės. Bet jis atkaklus, nepažįstantis gėdos, savigarbos jausmo.Klausykit, norint pasiekti tikslą, būtent šie potyriai trukdo, tiesa? O Rupertas Pupkinas trokšta tapti komiku, tai- jo gyvenimo svajonė. Net jei reikės pagrobti savo dievaitį, Jerry Langfordą, norint patekti į tiesioginį eterį. Juodoji komedija apie šou biznio užkulisius labai nustebino. Buvau įpratus prie rūsčių M. Scorsese kriminalinių dramų, čia kažkas absoliučiai naujo. Atmintin įsirėžė Sandra Bernhard- varge, kokia fiziškai nepatraukli moteris, tos mėsingos lūpos, uždominavusios veido plotą, verčia suraukti kaktą ir pasišlykštėjus nusiviepti. Vargšelis Langfordas,- scena vakarieniaujant įeina į geriausių kankinimų penketuką, nuoširdžiai gailėjau vyruko :D

We the Animals (2018)

Man patinka, kai įterpiama piešinių, šiuo atveju dešimtmečio Jonah dienoraščio fragmentai. Jauniausias iš trijų brolių, jau ankstyvoje vaikystėje pasižymi jautriu požiūriu į supantį pasaulį. Persidirbusi motina, ūmaus būdo tėvas, barniai, muštynės, netgi badas. Berniukas bando rasti atsakymus, seka vyresniais broliais, kaip daro mažiukai. Bet jis kitoks. Chaotiškas šeimos gyvenimas nulemtas daugelio aplinkybių- motina pagimdė pirmąjį vaiką būdama kelių? Penkiolikos metų geriausiu atveju, meksikietiška tėvo kilmė kybo lyg prakeiksmas, jis nuolat praranda darbą ir savitvardą. Kai Jonah retoriškai klausia- kas bus su jais?- kalbėdamas apie Manny ir Joel, žiūrovui duodama suprasti, kad prasideda atskirtis. Scena pabaigoje daug paaiškina, stereotipinė romantika gauna žuvį per veidą. Net negaliu pasakyti, kam rekomenduoju, būtų milžiniškas spoileris. Žiūrėkit todėl visi.

The Man Without the Past (2002)

Į Helsinkį atvažiavusį vyrą taip smarkiai sumuša plėšikai, jog šis praranda atmintį. Be vardo, dokumentų, vyras negali įsidarbinti, ir apsigyvena kartu su socialiai nuskriaustaisiais miesto pakrašty. Kaip valkata. Tačiau kai žmogus nieko neturi, jis linkęs padėti kitam daugiau. Pamažu vyras atsigauna, netgi sutinka simpatišką labdaros darbuotoją ir ją įsimyli. Filmas gavęs "Oskaro" nominaciją geriausio užsienio filmo kategorijoje. Vėl kampuoti, originalūs dialogai, daug dėmesio žvilgsniams ir užlaikyti veidų kadrai, kelios už širdies griebiančios vietos. Aki Kaurismaki. Pasišventęs keistuolių ir visuomenės atstumtųjų globėjas, įamžinęs juos ekrane. Jau tapo jo vizitine kortele ieškoti žmogiškumo kritinę gyvenimo valandą.