Dar vienas šedevras, tūnojęs atminty, bet laikytas rezerve. Užvakar, galima sakyti, jo peržiūra išgelbėjo dieną. Tai bent aptriesta diena buvo, norėjau žiaurybių, ištaškytų smegenų panoramos, spyrių, dūrių, smurto, rarrr. O čia buvo nostalgišku žavesiu atsiduodanti coming of age drama su kriminaliniais pakraštėliais. "Nobody is cooler than you, Sony"- taria devynmetis berniukas prie savo laiptinės, skurdžiame italų kilmės amerikiečių rajone. Šalia nešvarius reikalus tvarko mafiozai, kurių centre- vaiko dievaitis, charizmatiškasis Sonis . Visi jam šypsosi, visi jo bijo, mat baimė tveria ilgiau už meilę. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, vaikas tampa žmogžudystės liudininku, tačiau nepaskundžia. Sonis įsidėmi, ir jie tampa, hmm... kažkas panašaus į tėvą su sūnumi, tik kad mažius tėvą turi. Ir neblogą (dar vienas puikuo Roberto de Niro vaidmuo, beje, ir nuostabus debiutas kaip režisieriui), tiesiog.. kai esi snargliukas, esi linkęs idealizuoti, ieškai herojų. Patiko, kad jaunuolis nėra traukiamas į kriminalinį pasaulį, tam stipriai priešinasi tėvas, tad Sonis perduoda tik savo gyvenimo išmintį: apie mokslo svarbą, draugų pasirinkimą, merginas. Turėti sūnų jam būtų patikę, akivaizdu, bet gyvenime, kurį pasirinko, tatai per daug rizikinga. Skamba kerinti šeštojo dešimtmečio muzika: The Beatles, Jimmi Hendrix, Frank Sinatra ir t.t. Chazz Palminteri man amžinai liks rafinuotu, elegantišku, vienišu Soniu iš Bronkso.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą