Skausmingo statiškumo, kuriuo pasižymi kai kurie Michael Haneke filmai, nereikėtų vertinti kaip trūkumo, pasitelkus šį metodą, kuriama gniuždanti buities lengvybė. Paryžiečių šeimą ima trikdyti keistos vaizdajuostės, įvyniotos į šiurpius vaikiškus piešinius. Vaizdo įraše matoma jų gatvė, kažkas nuolatos stebi jų gyvenimą. Akivaizdu, praeities nuodėmės neduoda ramybės, tad finale nenustebsite. Šeimos galva aršiai aiškinasi, kas drumsčia vandenį, atkakliai laikydamasis teisuolio pozicijos. To pasekoje meluoja žmonai, sūnus nepaiso jųdviejų apskritai- šeimos balionas seniai išleidęs orą. Užgniaužus nuobodulį, kuris prieš dešimt metų būtų lengvai priveikęs, gavau šokiruojančio abejingumo pamoką. Mintis, kad žmogaus gyvenimas nereiškia nieko, nėra nauja, bet pavaizduoti jį kaip smėlį, slystantį tarp pirštų- efektas, liekantis atmintyje ilgam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą