Galvoje netelpa, kaip galėjau nežinoti, kad Šuo Vaiduoklis- Jim Jarmuch filmas! Per sekundės dalį persivertė visi lūkesčiai- nuo žiauruoliško veiksmo filmo iki fatališko samurajaus su melancholiško absurdo puta. Tačiau tiek pasakyti yra nieko nepasakyti, kai kalba eina apie ekscentrišką žilių Jim'ą. Italų mafijai dirbantis samdomas žudikas staiga atsiduria kitapus taikiklio. Mafiozai groteskiški, stori pilvūzai, su pensininkių šukuosenom ir juokingais akiniais, čia matyt specialiai, nes nepamenu, kad Godfather būtų nors truputį juokingas. Beprasmybė sunkiasi pro sienas, kol užtvindo kambarį; nenuostabu, kad Šuo Vaiduoklis pasirenka tokią keistą pasaulėžiūrą- atsidavusio kovotojo, kurio gyvybė priklauso nuo šeimininko. Koks skirtumas, kad pastarojo mirties sėjimo įgūdžiai, lyginant su Šunimi, apgailėtini, jis paprasčiausiai nevykėlis. Užsimerkęs jį nukeptum. Dialogai būdingi Jarmuchui, ypač scenose su ledų pardavėju prancūzu- skirtingomis kalbomis kalbami tie patys dalykai. Forestas Whitakeris, su savo užmigusia akimi, sukūrė neeilinį keistuolį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą