Blemba, žinokit neketinau žiūrėti, anonsas kine atrodė kvailas, atstumiantis, kažkokia CGI fiesta. Bet ką čia mėginau apgauti, kartu su Betmenu čia vienintelė frančizė, kurios laikausi įsikibusi jau dahuja metų, kada aplinkoje netikėtai atsirado norinčių paveizėti, pagalvojau- nu tai davai išbandom Liuks salę Vingyje, geresnė proga nepasitaikys. Stogo nenunešė- ekranas mažokas- bet sėdi kaip ponas ant odinės kėdės, o garsas sklinda nuostabiai. Pats filmas sukėlė emocijų audrą, tiek visko privelta, reakcija nuo nežmoniško juoko iki susižavėjimo ir skaudžių akimirkų. Paminėsiu tik geruosius, nenoriu skleist negatyvo, nes visumoje išėjau pakylėta ir su nauju nusiteikimu ateičiai; būna ir taip, kino salėje ištinka nušvitimas. Pirmiausia- sveikintinas casting'as, daug vyresnio amžiaus aktorių; logiška, dykumoje modeliai nesimėto, kai tenka misti šuniena, bulvėm ir kopūstais. Man žiauriai svarbu, kas ir kaip filme vaidina, nenuvylė net Chris Hemsworth, subjaurintas vaškine raganiaus nosimi, vardą pateisino ir pasirodė atsakančiai. Viskas, prie ko prisiliečia Anya Taylor-Joy, man iškart auksu žiba, nenuvylė ir šįkart. O didžiausias malonumas buvo Praetorian Jack; Tom Burke labai sudomino kaip aktorius ir vėliau tyrinėjau jo filmografiją. Didelis ačiū kūrėjam, kad ekrane nebuvo meilių- seilių, sekso scenų ir pan, ne juokais nerimavau dėl šito. Plonytė kaip siūlelis romantinė linija nutraukiama nuožmiai ir negailestingai, bet dėl to jos vertė nesumenksta, priešingai. Mažiau yra daugiau. Filme labai daug charizmos ir humoro, kuris kiek blaškė ir trukdė įsijausti į keršto istoriją, bet po tos liūdnos mirties buvai priverstas surimtėti. Paskaičiavau, kad per 45metus George Miller sukūrė 5 "Makso" dalis, įskaitant ir klaikybę su Tina Turner. 1979-aisiais užgimęs kūdikis šįmet įpusėjo penktą dešimtį, bravo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą