Po keturiasdešimties minučių, sukirbėjo mintis, kokiai kategorijai filmas norėtų priklausyti? Veiksmo, juodaodžių eksploatacija, siaubas, o gal.. miuziklas? Vampyrai pasirodyti neskuba, pamiršti išvis :D Čikagoje prakutę broliai grįžta į vergovišką Misisipės deltą, kad atidarytų klubą palengvinti brolių daliai. Labai daug plepalų, masyvūs papai, stačiai kalnai, buvę draugeliai, kukurūzų likeris, melodrama, dar plepalų.. Siužetas teka lėtai, niekur neskuba. Pliusas tame, kad girdime daug kokybiško bliuzo, vakarėlį užkuria kaip reikiant, nesąmoningai imi linguoti galva :) Galų gale atėjus eilei kraujasiurbiams, į krūvą suverčiami visi žinomi stereotipai ir veikėjai ima elgtis kaip totalūs idiotai. Vos priėjus prie išvados, kad vampyrus reikia pakviesti į patalpą, kitaip jie negali įeiti, viena durnė suklykia "ateinat čia" :D Patys vampyrai.. hmm.. be pagrindinio mastermaindo charizmos, efektukai skystoki: tamsoj žibančios akytės, keli stryktelėjimai ore. Jo išdestytai politikai nebėra laiko virškint, tu jau perdozavęs. Užtat gauni dar dainų, šįkart airių, su šokiais! Šokantys dainuojantys vampyrai, klykiu :D Pabaigai paliekamas last man standing manevras, a la Švarcnegerio sąskaitų suvedimas, sėdi kėdėje galutinai sumišęs, kas čia blet vyksta. Kas esat iš tų, kurie kiurkso salėje iki paskutinių titrų, būsite apdovanoti dar viena saldžia, dramos pripumpuota scena, lyg būtų maža. Verdiktas? Lyg dėžutė, kur suki rankenėlę, ir nežinai, kas iššoks jai atsidarius. Fejerverkas, uošvė, papai, smūgis į veidą, kraujo čiurkšlė. Absoliuti kūrybinė laisvė ekrane, be suvaržymų, negali nesižavėti.
