Yummy (2019)

Esu beveik įsitikinus, kad idėja pasivogta  iš David Cronenberg "Rabid", bet dar reiks peržiūrėti pastarąjį, kad galutinai įsitikinčiau. Iš esmės koks skirtumas, belgai labai pralinksmino. Porelė atvažiuoja į pigią rytų Europos plastikos chirurgijos kliniką, kad merginai sumažintų papus. Vietoj operacijos jie pakliūva į zombių apokalipsės pradžią XD Labiausiai patiko sustabarėjęs akiniuotis sužadėtinis,- flight or fight režime esam įpratę matyti IT'išniko kūne atgyjantį Rembo. Jis ir ginklą žiūrėk, įvaldo per minutę, ir šmaikščias frazes mėto;  lyg mygtuką paspaudus, jame nubunda alfa. Nieko panašaus, bernas nerangus ir beviltiškas, bravo! Užsimoja, kliudo lempą lubose, kraujo baloj paslysta, praranda sąmonę ir pan- čia jau panašu į tikrą gyvenimą :D Juokinga ir graudu, kaip vis bando nutaikyti akimirką pasipiršti mylimajai, itin nedėkingu metu, o šalia lyg tyčia sukiojasi simpatiškas ir daug kietesnis narkašas. Koks sutapimas,- tai tas pats aktorius iš "Megalomaniac", brolis žudikas; niekaip nebūčiau pažinusi! Pabaiga pelnė papildomą balą paskutinę akimirką ir sulipdžiau pagarbų 7/10, kaip siaubo komedijai :)

Megalomaniac (2022)

Žiūrėjom dviese su sese, ji pasibaisėjusi klausė: kas tau negerai, kad renkiesi tokius filmus, ar tau jie faini??? Grynas atsitiktinumas, išties, nesimėgauju panašaus turinio siaubekais, bet pamačiau, kad prancūzų, maniau, patenkins abi puses, na kągi :D Rimtai, net praėjus kelioms dienoms, vis prisimindavau ir negalėjau išmest iš galvos, gerai įsišaknijo atminty. Marta yra lėta, sveikatos problemų turinti mergina, kurią engia darbe. Apsiribosiu "engia", nors žodis per lengvas, žala gerokai didesnio masto. Ji gyvena su broliu, kuris ne šiaip koks senbernis, o serijinis moterų žudikas, estafetę perėmė iš tėvo. Brolis atrodo kaip Marilyn Mansono fanas, lyg gotas koks, įdomus  derinys: žudikas neformalas, arba bobutės buvo teisios... Brolis akylai kontroliuoja Martos kasdienybę, pats nedirba, o ji vargšė turi eit vergaut, neteisybė :/ Karočia, nenormali,  iškrypusi, šlykšti šeimynėlė. Sužinojusi apie brolio gyvenimo būdą, Marta pamažu transformuojasi iš aukos į budelį, labai įdomus virsmas. Socialinės darbuotojos užpuolimas- "turėjai numatyti, kad vieną dieną užsirausi ant tokios kaip aš!"- įrašau į istoriją, stulbinama! Filme daug nelogiškumų ir absurdų, bet norisi pagirti už šiurpią atmosferą ir vimdantį foną; labai nemaloni peržiūra,  įstringa kaip rakštis. 

Birth/Rebirth (2023)

Keistai įtraukiantis, nors nieko ypatingo nevyksta. Dvi moterys, patologė ir vieniša motina. Jas sieja darboholizmas. Viena yra fanatikė- eksperimentatorė, kita daug dirba, kad išlaikytų dukterį. Jų keliai susikerta įvykus tragedijai, su kuria neįmanoma susitaikyti. Ekstremumai, iki kurių jos nueis vardan makabriško tikslo, eina šikti. Laukiau daugiau pasireiškiant body horror, bet čia karalius- psichologinis siaubas. Viena "gyvybė" brangesnė už kitą. Nesakau, kad smerkiu, bet vienai pasiryžt turėt vaiką visada yra nachui- sprendimas. Žinoma, paskui galima pažaisti tuo kaltės jausmu vėliau, kas sėkmingai daroma. Scenarijus neblogas, o aktorė, vaidinanti daktaro Frankenšteino sekėją, hipnotizuojanti- tobulas cast. Fainai parinkta muzika, niūrūs, gero nežadantys tonai.

Reflet dans un diamant mort (2025)

"Mondo Bizaro" festivalio filmas dar nelankytam Paupio "Pasakos" kinoteatre. Regą sprogdinanti spalvų paletė, originalūs efektai ir nesveikai daug stiliaus. Daug meilės džeimsbondo filmų serijai, tik su ironijos prieskoniu. Ne parodija, jokiu būdu. Pradžioje labai sunku susigaudyti siužete, nuleidi rankas ir lauki naujų vaizdinių fokusų. Visgi pabaigoje šis bei tas paaiškėja, ir filmas kilsteli bendra savo verte. Chaose persipynusios dvi laiko linijos, čia aišku- senas,  viešbučiui prasiskolinęs senelyzas ir jaunas, pačiam jėgų žydėjime superagentas. Tai vienas ir tas pats žmogus. Toliau sekame jaunojo nuotykius ir nesėkmes misijų metu.Daug prancūziško temperamento. Vietomis smurto estetika primena Tarantino; visi juo žavimės ir norėtume kopijuoti, suprantama. Tiek kukliai pateiksiu šįkart, nes patekimas į "Pasaką" tądien išsiurbė visas jėgas. Išprakaitavau niagarą ir tysojau leisgyvė kėdėje, overpriced mineralinį gurkšnodama, dar gerai, kad kažką išvis atsimenu.

Green Room (2015)

Tegul išgersiu tris litrus išsigazavusio myžalinio alaus, jei pameluosiu, kad filmas nesukėlė nostalgijos. Ak, kiek daug panašiose undergroundo skylėse klausyta grupių, kurioms nelemta išvysti pasaulinės šlovės spindulių. Aplink kerzai, conversų padielkos, kožos, skiauterės, spalvotos ševeliūros, auskarai, tatuškės, o gėrimai liejasi laisvai; ryte grupės pavadinimo negali atgaminti. Pankroko grupė koncertuoja neonacių skylėj ir netyčia tampa žmogžudystės liudininkais. Juokingiausia tai, kad juos sutvarkyti užima laiko. Ok, kodėl ginklų naudoti negali, lyg supratau, bet kodėl jie, galiausiai apleidę užuoglaudą, gali bet kada jon sugrįžt?? Kodėl ten jų nelaukia pora ambalų? Prastai planuoja gaujos nariai. Narkotikus platina, o kažkokiais žaidimais užsiiminėja, šunim užsiundo, lol, keliskart, ot kūrybiškumas. Patrick Stewart, nacių vadeivos amplua, buvo cringefestas mano akims. Dar prajuokino čiuvas, kuris  galiausiai gavo raudonus batraiščius, belekoks respektas naciams, bet jį jau ištikusi dvasinė krizė- kokį šūdą darau su savo gyvenimu :D Kiti ginčysis, kad tapo įkaitu, bet jau seniai girgžda įsitikinimai, pasižiūrėkit. Finale neblogai pasitaško išlikusieji, atkeršija už draugus ir panašu, kad pankroko jiems jau gana. 

Spring (2014)

Jau trečias Lovecrafto kūrybos inspiruotas žiūralas, šįkart romantinė istorija. Sudomino kombinacija, o gale užsinorėjau į pačią Italiją; turistų masalas išdirbtas tobulai. Gyvenime pasimetęs bernužėlis, ką tik palaidojęs sunkiai sirgusią motiną, o dabar bėgantis nuo teisėsaugos, išvyksta į Italiją. Juokingas kelionės bookinimas; nežinau, gal Amerikoj savaime suprantama praktika paskambint ir užsakyt skrydį telefonu randomu. Čia ne mūsų internetinė pisatis su nutriušusiom Raynair avialinijom, kentėkit, ubagai! Vadinasi, nuvyksta, pachillina su kitais turistais hostely ir sutinka pritrenkiančią merginą. Per milijoną metų Luizos kalibras neatkreiptų dėmesio į pilkos išvaizdos Evaną, iškart supranti, kad kažkur paslėptas smirda šūdas. Taigi, Luiza net LABAI ypatinga mergina. Efektai nėra labai geri, bet nėra ir siaubingi. Kodėl Luiza kartais panaudoja švikštą, o kartais tiesiog laksto gatvėm nuoga, nesupratau. Kaip ir teorijos, kuo užpildytas švirkštas, triušio sėklidžių ekstraktu ar kokiu velniu (?) Porelei teks priimt sprendimą dėl bendros ateities, nes laiko lieka vis mažiau. Smagu matyti originalesnį personažą už vampyrą, vilkolakį, raganą, rimtai sakau.

Caught Stealing (2025)

Sėdėjom "Multikino" susikėlę kojas ant kėdžių atlošų, nes buvom vieninteliai salėje; tik paraginta, darbuotoja tingiai nuskenavo mūsų bilietus. Galėjom garsiai komentuot ir šnekėt šūdus, niekam nekliudėm, dar nesu žiūrėjus filmo su tokiu atsainumu. Daren Aronofsky pastatė kriminalinę kinda komediją, tik komiško elemento stebėtinai saikingai? Pliusas, nes pasiutusiai nervina, kai veikėjas, atsidūręs gyvybei grasinančioj situacijoj, mėto šposus ir vaidina komiką. Gerai, užpuolikai visgi juokingi, ypač bičiukas su raudona dėme ant veido; pagaliau rusakalbius veikėjus įkūnija tikrai mokantys kalbą. Jaunas barmenas, žlugusi beisbolo žvaigždė, paima globoti draugo katiną, bet nežino, kokių problemų greit sulauks. Prisistato gangsteriukai skustagalviai ir gerai išvelėja šonus, net inkstą pameta. Prasideda katės ir pelės žaidimas, tik pelė nežino, ko iš jos norima. Austin Butler man nepatinka, gal todėl nepavyko įsijausti į šią guyritchiešką jovalą, ir prasmės nesupratau, bet tik 3,5euro, negaliu skųstis.

Eddington (2025)

Pamačius, kad filmas rutuliosis COVID laikotarpiu, nusipurčiau. Sukilo tūkstančiai trauminės patirties prisiminimų! Eina nachui šlykštų paranoidinės beprotybės tarpą, kada teko nežmoniškai dirbti. Slogus pirmas įspūdis nuostabiai įvedė į ironišką, juokingą, netgi groteskišką siužetą. Edingtono šerifas spjauna ant kaukių, nes turi astmą, ir kategoriškai atsisako jas nešioti, linksmas momentas- autoriteto figūra ir toks lengvapėdiškas maištas. Jis smarkiai nesutaria su meru, kuris stengiasi laikytis rekomendacijų ir saugo gero vardą, nors pats turi rūpesčių. Pabėgus žmona ir neklusnus pyzdukas paauglys namuose. Įtampa auga, tada pereina į aštrią konkurenciją dėl valdžios. Šerifo pozicijos ima klibėti, šeimoje irgi nesaldu, debilė uošvė ir nervinga, ant išsekimo ribos stovinti žmona. Ari Asteras  neapsiriboja pandemija, dar įmeta black lives matter ir sąmokslo teorijų apimtų bepročių, ir išplautasmegenius piketuotojus. Užverda košė, kuri išplikins gerkles, merdintis miestelis, kuriame nieko nevyksta, gauna Rio karnavalo lygio judesio! Paskutinio filmo trečdalio nesupratau, nuo ko desperatiškai bėga Džo Krosas?? Užtat pabaiga juokas pro ašaras,- klastingieji ir kvailiai visada laimi, tragikomedija, kokių reta.