Pamačius, kad filmas rutuliosis COVID laikotarpiu, nusipurčiau. Sukilo tūkstančiai trauminės patirties prisiminimų! Eina nachui šlykštų paranoidinės beprotybės tarpą, kada teko nežmoniškai dirbti. Slogus pirmas įspūdis nuostabiai įvedė į ironišką, juokingą, netgi groteskišką siužetą. Edingtono šerifas spjauna ant kaukių, nes turi astmą, ir kategoriškai atsisako jas nešioti, linksmas momentas- autoriteto figūra ir toks lengvapėdiškas maištas. Jis smarkiai nesutaria su meru, kuris stengiasi laikytis rekomendacijų ir saugo gero vardą, nors pats turi rūpesčių. Pabėgus žmona ir neklusnus pyzdukas paauglys namuose. Įtampa auga, tada pereina į aštrią konkurenciją dėl valdžios. Šerifo pozicijos ima klibėti, šeimoje irgi nesaldu, debilė uošvė ir nervinga, ant išsekimo ribos stovinti žmona. Ari Asteras neapsiriboja pandemija, dar įmeta black lives matter ir sąmokslo teorijų apimtų bepročių, ir išplautasmegenius piketuotojus. Užverda košė, kuri išplikins gerkles, merdintis miestelis, kuriame nieko nevyksta, gauna Rio karnavalo lygio judesio! Paskutinio filmo trečdalio nesupratau, nuo ko desperatiškai bėga Džo Krosas?? Užtat pabaiga juokas pro ašaras,- klastingieji ir kvailiai visada laimi, tragikomedija, kokių reta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą