10 Items or Less (2006)

Pasitikėjimas savimi keistas dalykas- vieniems liejasi per kraštus, nors pažiūrėjus pagalvoji- būta čia ko, o kitiems, iš tikrųjų, neblogiems žmogeliams, jo košmariškai trūksta. Scarlet dirba nykiam prekybos centre, yra atsakinga už vadinamąją express kasą. Pirkėjai ją užknisa, nes suskaičiuot iki 10 jiems akivaizdžiai per sunki užduotis, šita vieta toooookia pažįstama kad net liūdna pasidarė, su analfabetais ir aš turiu bėdų. Naujam vaidmeniui ruošiasi garsus aktorius, per ketverius pastaruosiu metus nesirodęs ekranuose. Jį sudomina Scarlet, ir prasideda  dienos ilgumo istorija apie tai, ką savo gyvenime mėgsti ir ko ne, ko esi vertas ir kas trukdo tau to pasiekti. Freemanas vaidina labai nuoširdžiai, susidaro įspūdis, kad vaidina save, tuo labiau kad "reklamuojamas" jo average kokybės filmas su Ashley Judd, dėl kurio kino grandui nesmagu, ir radęs pardėj vaizdajuostę jis užkasa ją kitų DVD krūvoje :D Labai optimistiškas geros nuotaikos užtaisas, pravaiko liūdnas mintis ir leidžia tikėt, kad ne visi žmonės šlykštūs subingalviai, net jei realybė rodo priešingai.

Photographing Fairies (1997)

Fiziškai neištvėriau nė 10 min Dead End- nebegaliu žiūrėt filmų, kurie sužadina piktą juoką ir kritiką nuo pat pirmos minutės. Todėl su abejone ėmiausi- kas bus, tas. O buvo neblogai. Jaunas fotografas laimingai veda mylimą moterį, bet greitai jos netenka per nelaimingą atsitikimą. Vyras tampa apatiškas, jo niekas nedžiugina, gyvybės nevertina. Laikui bėgant, gyvenimas grįžta į vėžes, kol vieną dieną nepažįstamoji pasibeldžia į duris su nepaprasta nuotrauka- ji tvirtina, esą kadre užfiksuotos dukterys žaidžia su.. fėjomis. Iš pradžių skeptiškas, netrukus fotografas įsitikina, kad kažkas vis dėl to ten yra, anapus regimojo pasaulio- mįslingas ir pavojingas, bet neįtikėtiną palaimą suteikiantis. Čia jaučiu daugiau reikia išsiinterpretuot, nei realiai parodoma, nes po filmo kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Veikėjai grynai antraeiliai, žmonės visai nesvarbūs, tik kaip fonas, daugiausia bandoma atsakyti į klausimą- kas slypi ten, anapus, kas laukia po mirties, o gal tai jau pabaiga? Nes taip ir neišaiškėja, tos moters vyras pastorius-Ben Kingsley- geras ar blogas, gan atstumiantis, bet kaip minėjau, tai nėra svarbu, kaip ir geidulinga auklė?teta?, besitaikanti atrodė, į pastorių- ką reiškia tas- to love again ir erotiškas žvilgsnis- o paskui žiūrėk, įsikabinanti į skvernus Čarlzui, laikyk arklius, moteriške! Pačios fėjos- na, efektai gan paprastučiai, vienu metu, regis įžiūrėjau kad viena turi varpą, bet whatever, niekas nesam tobulas. Neįmantrus, sukurta įtempta nuotaika, taip ir neaišku man buvo, gal čia tik haliucinacijos apsirijus augaliukų, bet kažkaip patiko, patiko..

Bubba Ho-Tep (2002)

Labai gerai, kad filmo pavadinimas paaiškinamas pradžioje, antraip that means no sense. Filmas crazy, gali žiūrėt kaip komediją, arba kauip dramą, žiūrint koks žmogus esi ar kokia tada nuotaika, bet nupušimo fonas- garantuotas. Senelių namuose paskutines dienas skaičiuoja.. pats Elvis Preslis! Taip, 1977 Memfyje taip gėdingai mirties sulaukė ne jis, o antrininkas, su kuriuo nepavyko laiku atsikeisti vietomis. Idėja originali, o ir aktorius neprastas- Bruce Campbell. Bet nėra čia viskas apimta tokios rezignacijos, nors filmo pradžia gan slogi- po prieglaudą siautėja mumija, mintanti sielomis! Kurias pasiekia labai juokingu, netgi šlykščiu būdu :D Kaip jau susidarėt įspūdį, nuolat svyruojama ties absurdo riba, bet kad filmas totali nesąmonė, tvirtinti nedrįsčiau. Jau faktas, kad užkliudomas mano mėgiamas daininkas, pateikiama realių jo gyvenimo faktų, man buvo džiugus, be to, buvau taip nustebinta, kad tik dabar sukrapčiau porą žodžių apie jį užsiminti, nors mačiau senokai. Fuck you, Elvis was a King, be abejonės.

Lilian's Story (1996)

Kažkokiu stebuklingu būdu jis "mėtėsi" filmai.in. Seniai ieškojau, todėl radus nebesiblaškiau ir atsidėjau keistai, labai tragiškai istorijai. O žmogau, kaip nuobodu buvo pradžioje- bet intuicija šnibžtelėjo pakentėti, nu kentėjau, o paskui likau apstulbinta. Ne siužeto, bet Ruth Cracknell vaidybos. Man jau atrodė, kad vaidina išties nestabilios psichikos žmogus, gyvenime nemačiau taip gerai įsijaučiant į vaidmenį. Kur, po šimts, apdovanojimai?! Lilian, po keturiasdešimties metų, išeina iš psichiatrinės ligoninės. Per flashback'us matom, kas  prie to privedė, ir kaip ji deal'ina su dabartiniu pasauliu. Visi esam matę viešajame transporte kalbantį su savim žmogų, man dažniausiai būna juokinga, o čia- baisu... Kaip ji vis apsijuokia žmonėse, kokia vieniša, nesuprasta yra, o kai ištempia už ausies taksistas...Žiauriai liūdna. Tačiau skaudi praeitis nepalaužė Lilian dvasios- dėka romantiškojo Šekspyro. Ji eina gatvėmis deklamuodama, nesvarbu, yra besiklausančių, ar ne. Istorija nėra labai originali ar ką, bet tuo vienas žmogus nugali savo netikusį likimą.. Filmas lieka su tavim ilgam, Ruth personažo nepamirši niekaip.

Stake Land (2010)

Postapokaliptinė, nevalyvų vampyrų apsėsta Amerika. Paauglys ir paslaptingas "Ponas" keliauja šiaurės link, kur gyvenimas, kaip sklinda gandai, lengvesnis.Pakeliui jie mato apleistus namus, sužvėrėjusius žmones-religinius fanatikus, kurių reikia bijot net labiau nei tų pabaisų, o naktimis atrėminėja vampyrų išpuolius. Viskas taip beviltiška ir liūdna, stebiesi, ko tie žmonės dar krebžda, bet išlikimo instinktas gajus kaip niekada. "Ponas" kalba mažai, bet vaidyba palieka įspūdį, kaip ir užsikirtusi plokštelė- tas pats violančelės motyvas- bet tai dzin, instrumentinė geriau už daug ką. Pasakojama pirmu asmeniu, paauglio lūpomis, todėl kartkartėm viskas atrodo kažkaip perdėta, sudramatizuota kiek per smarkiai, šiek tiek nihilizmo ir pykčio būtų nepakenkę. Tai "kelio" filmas, daug žiaurybių, ir dar kartą pabrėžiama, ko laukti, ištikus apokalipsei- kiti žmonės tau perkąs gerklę greičiau nei badas ar nežinomas  priešas; todėl pora kaimynų nukepčiau tiesiog profilaktiškai, ha ha :)

Young Adult (2011)

Kiek privengiau, maniau bus lėkšta komedija apie suaugti nesugebančią buvusią išleistuvių vakaro karalienę, bet klydau. Charlize Theron, po "Monstro", vėl parodė, kad yra talentinga aktorė, kurią Holivudas tuščiai švaisto dėl gražios išvaizdos; rimti vaidmenys- vos keli. Meivis, rašytoja, atsidūrusi kūrybiniam akligatvyje, grįžta į gimtąjį miestelį Minesotoje, kai sužino, kad sena mokyklos laikų meilė Badis susilaukė dukters. Prieš akis- mėginimai susigrąžinti tai, kas tau jau seniai prarasta. Siaubas, kai prasideda 70 minutė, žiūrėjau su pertrūkiais, šitiek gėdos vienam veikėjui tikrai per daug, jaučiausi, lyg pati būčiau apsikvailinus, o ne Meivis, brrrr, bet čia ir gero filmo požymis, kad tave paliečia, netgi sakyčiau elektra pakrato tavo varganą, daug nuotykių nepatyrusį kūnelį. Uh! Skausmingai realistiškas ir net buitiškas- liūdną šypseną išspaudžia pridėtinės sruogos, kai ševeliūra išakėta nervinio sutrikimo, ir tie siaubingi ryti po naktinių pasilinksminų, vedančių į niekur. Savo nuotaika primena "There Must Be A Place", tik iš moteriškos perspektyvos.

Como agua para chocolate (1992)

Jei nekreipsim dėmesio į pačią pradžią, kuri kažkokia nenormali- turint omeny, kad tai meksikiečių kūryba, ir žiūrėt teko su titrais, kurie juk neatitinka 100%, gal kažką ne taip supratau, bet vargu...- tai filmas, nuo kurio negali akių atplėšti. Atmetus briedą, tai labai graži meilės istorija, besirutuliojanti griežtų šeimos taisyklų fone. Tita ir Pedras myli vienas kitą, tačiau Titos likimas aiškus- būdama jauniausia duktė, mergina turi likti netekėjusi ir  karšinti motiną- tokia nerašyta šeimos tradicija. Pedras, norėdamas būti arčiau mylimosios, veda vyriausią seserį Rosaurą. Įsivaizduojat tokį gyvenimą? Tita sunkiai išgyvena šį įvykį, pamatysit tą antklodę- omg, bet ko nepergyvena moterys. Būdama puiki kulinarė, ji randa būdą bendrauti su Pedru- per maistą. Sunku čia dabar paaiškint, bet filmas toks pusiau mistinis ir labai keliantis apetitą- džiaugsmas, geidulys, liūdesys- viskas susiję su valgiais, idėja labai įdomiai išpildyta. Deja, tironė motina, nuolat stebinti tuodu, įtikina Rosaurą su vyru persikelti gyventi kitur, toliau nuo Titos. Žinau, savaime kyla klausimas, kodėl jie nepabėjo, anokia čia bėda, bet Meksikoj labai stiprus šeimos vaidmuo, atsiskirti, pasipriešinti gimdytotų valiai reiškia kažką siaubinga, lyg būtum prakeiktas. Bėga metai, ir mes matom, kaip klostosi jų meilės istorija, kurios nei žmonės, nei laikas negali užgniaužti ir sunaikinti.