Jei nekreipsim dėmesio į pačią pradžią, kuri kažkokia nenormali- turint omeny, kad tai meksikiečių kūryba, ir žiūrėt teko su titrais, kurie juk neatitinka 100%, gal kažką ne taip supratau, bet vargu...- tai filmas, nuo kurio negali akių atplėšti. Atmetus briedą, tai labai graži meilės istorija, besirutuliojanti griežtų šeimos taisyklų fone. Tita ir Pedras myli vienas kitą, tačiau Titos likimas aiškus- būdama jauniausia duktė, mergina turi likti netekėjusi ir karšinti motiną- tokia nerašyta šeimos tradicija. Pedras, norėdamas būti arčiau mylimosios, veda vyriausią seserį Rosaurą. Įsivaizduojat tokį gyvenimą? Tita sunkiai išgyvena šį įvykį, pamatysit tą antklodę- omg, bet ko nepergyvena moterys. Būdama puiki kulinarė, ji randa būdą bendrauti su Pedru- per maistą. Sunku čia dabar paaiškint, bet filmas toks pusiau mistinis ir labai keliantis apetitą- džiaugsmas, geidulys, liūdesys- viskas susiję su valgiais, idėja labai įdomiai išpildyta. Deja, tironė motina, nuolat stebinti tuodu, įtikina Rosaurą su vyru persikelti gyventi kitur, toliau nuo Titos. Žinau, savaime kyla klausimas, kodėl jie nepabėjo, anokia čia bėda, bet Meksikoj labai stiprus šeimos vaidmuo, atsiskirti, pasipriešinti gimdytotų valiai reiškia kažką siaubinga, lyg būtum prakeiktas. Bėga metai, ir mes matom, kaip klostosi jų meilės istorija, kurios nei žmonės, nei laikas negali užgniaužti ir sunaikinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą