2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Princesas (2005)

Žengiau didelį žingsnį visapusiško filmo žiūrovo išprusimo link- savo noru pažiūrėjau ispanų produktą, o aš juk šalinuosi europinės pasiūlos. Ir tai nebuvo siaubo filmas- vienintelis žanras, kuriam nekeliu jokių kilmės reikalavimų. Drama. Apie dvi moteris prostitucijos rate. Iškrisi iš rato, ir jis sutraiškys tave kaip asmenybę. O neišpulti sunku- kasdieninis darbas, neišvengiamai vedantis asmenybės degradacijos link, narkotikai, padedantys užsimiršti (kas čia teigiamo čiulpt pimpalą, kad ir už 200 eurų?) Niekas nekelia moralės aspekto, man irgi niekad nekyla klausimas- kodėl čia verkia, kodėl nesusiranda padoraus darbo ir t.t. Yra kaip yra, kai kam reikia nueit būtent tokį kelią. Užtat pavaizduota draugystės istorija, tuolabiau tarp moterų, kurios tik apšnekinėt ir intriguot (dažniausiai) tesugeba, mane sujaudino."Aš niekada nejaučiu nostalgijos,- sako Caye. Tiesiog mano gyvenimas niekada nebuvo toks, kokį galėčiau prisiminti." Šiurpu. Caye jau seniai dirba gatvėj, gyvena su dilusional motina, kuri siunčia sau gėles, šeima nė nenutuokia, kuo ji užsiima, kas gan keista, nes žmonės turi įprotį kalbėtis apie darbą ir pan. Zulema, imigrantė, atkeliavo užsidirbti pinigų, kad turėtų ką nusiųsti sūnui, situacija su vadinamu "psichologiniu inkaru"- nenuleisti rankų jai padeda prisiminimas, kad ne visada ji buvo kekšė. Wow, kokia tai moteris- atima žadą; gražuolė per lengvas žodis. Nenuostabu, kad Puerto Rikas dažnai triumfuoja Miss Pasaulis rinkimuose; o čia dar ir talentinga. Likau apstulbinta. Sunku patikėt, kad tai meninis kūrinys, pusnuogės gatvėse, "duodančios" už 20-30 eurų.. Žmogau. Tikriausiai priprast gali prie visko, kaip neįtikėtinai beskambėtų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą