Durante la tormenta (2018)

Pačiu laiku jį prisiminiau, buvo lyg butelis "Vytauto", po keturiolikos kilometrų 30 laipsnių karštyje.  Pastaruoju metu negalėjau rasti filmų, kurie neerzintų lėkšta vaidyba ar kvailu siužetu. Kai iš eilės išjungiau tris šūdizmo variacijas , staiga iš pasąmonės išplaukė  facebooko groupse matytas teigiamas žiūrovės atsiliepimas. Tokie pastebėjimai visada užsifiksuoja atmintyje, kad, atėjus laikui, būtų galima patikrinti. Pasiteisino, ir mėginsiu kitus režisieriaus darbus. Prikausto dėmesį, neleidžia atsipalaiduoti, kartais net sustabdydavau, kad nepasimesčiau. Kelionės laiku, pakeitimai, atsiliepiantys ateičiai- kočioti smegenų tešlą, kaip man patinka! Jauna šeima, atsikrausčiusi į naujus namus, randa seną vaizdajuostę, kurioje matyti berniukas, grojantis gitara. Šiurpi kaimyno paslaptis ir tragiškai pasibaigęs paauglio gyvenimas. Netikėtai moteris užmezga su vaiku mistišką ryšį, kurio laidininkas-3 paras trunkanti audra. Norėdama padėti, ji pakeičia savo gyvenimo istoriją. Nuo šiol teks pasitelkti beribį ryžtą ir atkaklumą, antraip niekada nepamatys dukters- alternatyvioje dabartyje jos paprasčiausiai niekada nebuvo. Iki tam tikro momento buvo sunku patikėti, kodėl policijos inspektorius išvis padeda, priima už gryną pinigą kažkokius kliedesius, juk, sapaliojančią nesąmones, ją turėjo mygom į "napoleonų sanatoriją" uždaryti. Bet nevalia pamiršti, kad filmuose nieko nebūna šiaip sau, ir gauname atsakymus į savo klausimus. Koketiška pabaigos nuotaikėlė  suerzino, flirtas nėra mano arkliukas, be to, tas jos žinojimas jau sykį užklizmino.

No Escape (1994)

"As far as I remember myself, I always wanted to be a gangster",- įžanginė legendinio Scorcezes filmo "Goodfellas" frazė, idealiai  charakterizuojanti aktorių Ray Liotta. Užtenka pusę minutės, gerai jau, dešimt sekundžių žiūrėti į jo pikta  lemiančias akis, ir pasijunti nejaukiai, neišbūčiau viename kambaryje su Ray, koks jis atroodė buvo prieš 30 metų... Tiksinti grėsmės bomba. Kiek keista buvo matyti jį, teigiamo (?) herojaus amplua, bet žinia, akių neskaudėjo (saugiai) spitrinti į nuostabų veidą. Mažo biudžeto sci-fi, kur sunkaus kalibro kaliniai ištremiami į salą, neegzistuojančią žemėlapy- suprask, kur tavęs niekada niekas neras ir pabėgti- nulis šansų. Lyg nebūtų gana antžmogiškų sąlygų, kaliniai nuolatos kovoja tarpusavyje, idant išsiskerstų ir padarytų visiems paslaugą. Įdomu tai, kad užuot trynęs rankas intencija- taip brudams ir reikia, gavo ko nusipelnę šikpuodžiai surūdiję, belaisviams.. simpatizuoji.  Susiformavusios dvi didesnės grupuotės- psichopato diktatoriaus, kur klesti prievarta ir valdiniai laikomi baimėje, ir civilizuota bendruomenė, su nusitovėjusia tvarka, pareigomis, atstovaujama Lance Hendriksen. Daugumos čia gyvenančių vyrų įvykdyti nusikaltimai kvestionuotini moralės atžvilgiu, jie nėra moraliniai degradai. Sėkmingai ištrūkęs iš laukinių barbarų, pagrindinis herojus apsistoja pas civilizuotuosius. Tačiau vyras nerimsta, troškimas ištrūkti į laisvę neduoda jam ramybės, nuolat svarsto įvairias galimybes. Bręsta žūtbūtinis stovyklų mūšis, pamažu plėtojamas neįmanomu laikytas planas. Specialieji efektai dėl lėšų stygiaus, silpnoji grandis, bet prisimerki ir dzin, faktas, kad filme matome išskirtinai vyrus, didžiulis pliusas. 

Thunder Road (2018)

 

Ar gali kito sielvartas būti juokingas? Būsiu pabaisa- taip, šyptelėjau ne kartą filmo pradžioje. Dešimt minučių žiūrovas stebi, kaip policijos pareigūnas, gedintis sūnus Džimas, sako kalbą per motinos laidotuves. Nesakau, kad vyrai negali verkti, stereotipus pamirškim. Bet veido mimikos... jau tuoj tuoj pravirks (gerai būtų), išsiviepia, ir veidas vėl grįžta į normalią būseną. Ši veido pantomima verčia jaustis nepatogiai kad juokiesi, bet tikrai labai komiškai atrodo. O šokis... Na, bažnyčioje susirinkę nenuobodžiavo. Šiaip Džimo gyvenimas labai liūdnas, jis atkakliai stengiasi patraukti dukters dėmesį, kai jiedu pasidalina globą su žmona, kuri galiausiai paprašo skyrybų. Kaip ir nieko netikėto, bet herojui jau per daug emocinio krūvio, nelaimėlis "pratrūksta". Pernelyg jautrių vyrų ne kasdien pamatysi, todėl pusantros valandos  tyrinėjau pagrindinį veikėją kaip egzotišką vabzdį.

El dia de la bestia (1995)

Vienas originaliausių filmų apie kovą su šėtonu. Kunigas blaškosi po naktinį Madridą , Kalėdų išvakarės, bet ne dovanėlių jis ieško paskutinę minutę. Krečia kiaulystes ir kaip begalėdamas kenkia kitiems- bent vaizdelis :D Tada kooperuojasi su juodojo metalo entuziastu/satanistu Jose Marija- klasikinis momentas, velnio akordai  bla bla bla- ir trūks plyš stengiasi išsiaiškinti, kur šiąnakt gims Nelabasis. Taip, kaip Kristus gimė, tai dabar Velnias pirmą kartą klyktels kūdikio balsu; jei gerai supratau, bus pažeidžiamas materialioje formoje. Iššaukiamas elgesys aiškinamas kaip raktas į blogio pasaulį, iš serijos "mąstyk kaip tavo priešas". Į savo crazy draugiją rokeris ir kunigėlis priėmė televizijos žvaigždę,ir  herojai triūsė triūsė.. Blemba, žiūrėjau ir mąsčiau, kad Jose įkarštį galima pateisinti narkotikų paveikiu, kunigo- religinio fanatizmo atvejis, vyresnis amžius, o žvaigždė tai rimtai rizikavo, tačiau begalinis pasitikėjimas savimi ir garbėtroškos gyslelė vertė prisidėti prie minėtųjų bepročių. Įdomus reginys, o ispanų jau neblogai suprantu :)

Good Time (2017)

Paskutiniu metu sunku susikaupti, per dienas žiūriu vien "Family Guy", nes paskaičius laikraščius apie šiandieninę situaciją Lietuvoje, animacijoje randu daugiau prasmės :D Gal dėl to pas mane pašaipi, nerimta nuotaika ir įtampos kupiną trilerį suvirškinau kaip komediją. Filmas liko mįsle, pradedant pavadinimu- kur čia "geras laikas"? baigiant turiniu. Pusantros valandos nevykėlio nuotykių. Debiliškiausias banko apiplėšimas- kas eina vogti su psichiškai neįgaliu broliu? Kaip galima nežinot, kad pinigai bankuose- su dažų bombom? Šakės. Iš kitos pusės, kine nuolat matome profus, kurie suskaičiavę sekundės tikslumu operacijos laiką, nė pirstelti nėra kada. O čia istorija apie žmogelį iš mūsų tarpo, kuris panori greitai praturtėti, ką, negalima pamėginti? Vienintelis talentas, kurį turi Roberto Pattisono veikėjas- manipuliacija žmonėmis, tą jis sėkmingai daro su vyresnio amžiaus meiluže, kaip man patiko pakrikusių nervų Jennifer Jason Leigh, nepilnamete juodaode, durneliu, ką tik paleistu iš kalėjimo...  Todėl apsukruolio nepagauna iš karto, pastangos pasislėpti nusipelno pagyrimo. Visa bėda, kad naiviai tikisi išvaduoti brolužį, bet sugeba sumaišyti jį ligoninėje su kitu pacientu. Spėliojau, bėglį nušaus tiesiog gatvėje kaip šunį ar lauks ilgi metai cypėje.

Desperado (1995)

Sunku patikėti, kad niekada nemačiau per LNK, vaikystėje jis nuolat šmėžuodavo programoje, ar tai Kalėdos ar Velykos, ar šiaip tingi šeštadienio popietė. Tiesiog nepatiko Antonio Banderas, moterų numylėtinis, give me a break, o lėkštas pavadinimas "Desperado" nežadėjo nieko gero. Kad tai- legendinis Rodriguezo "El Mariachi"- nė  nepagalvojau. Sinefilo nokautas.  Filmas pakerėjo Quentino Tarantino, paskui su Rodriguezu dažnai dirbdavo kartu. Kreizovi, protu nesuvokiami koviniai manevrai, žmogui neįmanomi, bet čia ir esmė- pašiepiami veiksmo filmai apie krūtus vyrukus. Tačiau viskas įgyvendinta subtiliai, ispaniška dvasia  neleidžia lipdyti parodijos etiketės. Prikausto dėmesį ir džiaugiesi kaip vaikas, gavęs mamos išmanųjį- daug kraujo, sprogimai, krūti ginklai,  šioks toks muilo operų wibe'as, pasiutusiai seksuali Selma Hayek- gigity! Siužetas- keršto trokštantis atskalūnas keliauja po apylinkę, nusiaubdamas barus; žinia, įkaušę lankytojai nemėgsta naujokų, kyla peštynės, virstančios skerdynėmis. Greit jis virsta legenda, istorija keliauja iš lūpų į lūpas, kol pasiekia tikslą- pavyksta užčiuopti ieškomo niekšo pėdsakus.

The Fundamentals of Caring (2016)

Turbūt ir aš būčiau sarkastiška subinė, jei per dienas tektų sėdėti invalido vežimėlyje ir negalėčiau savarankiškai nė šiknos nusišluostyti. Pyktis- suprantama emocija, varanti į priekį ir neleidžianti pasiduoti. Prižiūrėti tokį klientą- ne dovanėlė, bet juk tai jau matėme anksčiau. Buvo įdomu, kokio skystumo bus ši melodrama, o visgi.. Negalėjau atsižavėti tikslingai parinktais aktoriais  pagrindinių vaidmenų atlikimui- užkertamas  keliąs neprašytam gailesčiui ir ašaringos dramos plėtotei. Paul Rudd veikėjas jau susidūrė su daug liūdnesniais dalykais gyvenime, nei vienišo paauglio izdevalkes, todėl jie netrunka rasti bendrą kalbą. Maža to, leidžiasi į kelionę, kurios metu nusikrato slegiančių pančių- baimės dėl ateities, baimės būti vienam, baimės mylėti. Net Selena Gomez negadina vaizdo, netgi priešingai- nepaneigsi turint aktorinių įgūdžių.